“…sutinku su Černobylio AE buvusio vyriausiojo inžinieriaus pavaduotojo Anatolijaus Diatlovo žodžiais, pasakytais praėjus keleriems metams po avarijos: “RBMK reaktorius buvo tiesiog pasmerktas sprogti.””
Černobylio tematika į mano kasdienybę ir knygų ratą įsisuko visai neplanuotai. Ir labai netikėtai. Po peržiūrėto “Game of Thrones” serialo vyras jau planavo, ką čia žiūrėti toliau. Ne ne ne, pasakiau sau, aš tai jokio serialo daugiau nežiūrėsiu. Supraskit teisingai, serialai yra OK, bet būtent todėl, kad jie įtraukia ir pavagia tavo laiką, aš stengiuosi jų nežiūrėti. Ypač, kai iš knygų lentynos į mane žvelgia neperskaitytų knygų krūvos.
Ir vieną vakarą, man rašant apžvalgą, o vyrui žiūrint naują serialą, pajutau, kad jau ne į kompiuterio, o į televizoriaus ekraną įbestos mano akys. “Černobylio” serialas “paėmė” iš karto. Ypač, kai matai Vilniaus vaizdus, kurie tau puikiai pažįstami (teko keletą metų gyventi Fabijoniškėse, kuriose ir filmuotas serialas. Tą garsiąją alėją matydavau per langą :D). Ir kaip nerealu matyti tiek lietuviškų pavardžių prie filmo kūrybinės ir techninės komandos.
“1983 metų pabaigoje pastatytoje naujoje Lietuvos Ignalinos atominėje elektrinėje buvo pradėtas pirmojo RBMK reaktoriaus bandymas ir netrukus susidurta su problema: įleidus visus valdymo strypus į reaktorių, jo galia staigiai ėmė sparčiai didėti. Iš esmės būtent dėl tokios priežasties po kelerių metų įvyko katastrofa Černobylio AE. Tačiau Ignalinos jėgainėje kuras buvo visiškai naujas, reaktorius – stabilus, o strypai sėkmingai iki galo nusileido į aktyviąją zoną, boras pasiekė tikslą ir reakciją pavyko suvaldyti. Apie tai ir šį sykį buvo pranešta atitinkamoms ministerijoms ir institutams, bet ir vėl nieko nesiimta.”
Tad peržiūrėjus kelias serijas, pagalvojau, gi turi būti į lietuvių kalbą išverstų knygų apie Černobylį. Adrew Leatherbarrow knyga iš aprašymo pasirodė įdomiausia, tad iškart ją nusipirkau. Daugelio žinoma baltarusių rašytojos, Nobelio literatūros premijos laureatės Svetlanos Aleksijevič knyga “Černobylio malda” man labai dažnai šmėžuodavo prieš akis, bet niekada nekilo noras jos perskaityti. Ir dabar suprantu, kodėl. Nes, kaip jau minėjau 1000 kartų, knygos pas mane į gyvenimą ateina savu laiku. Tad “Černobylio maldą” rezervavau bibliotekoje ir laukiu savo eilės. Po serialo ir ką tik perskaitytos knygos, garsioji skausmu persmelkta knyga skaitysis pačiu tinkamiausiu metu – žinant visą kontekstą, faktus ir net pavardes. Knygos skaitymo kokybinė viršūnė!
autorius Andrew Leatherbarrow/ nuotr. amazon.com
Bet pirmiausiai noriu pabrėžti, kad šių dviejų knygų niekaip negalima lyginti. Taip, jos abi dedikuotos Černobylio katastrofai, bet A. Leatherbarrow knyga yra faktų knyga – kaip apskritai atsirado branduolinė energetika, Černobylio statybos, jos saugos reikalavimai, smulkiai aprašoma naktis, kai nutiko nelaimė, aprašomas visas padarinių likvidavimo procesas, Sovietų Sąjungos ir aukščiausių asmenų reakcija į nelaimę, Černobylio AE po nelaimės ir atominių elektrinių ateitis apskritai. Viskas pasakojama remiantis įvairiais šaltiniais, bet komentuojama paties autoriaus. Taip pat įterpiami skyriai apie paties autoriaus kelionę į Pripetę, į Černobylio AE zoną, pateikiamos nuotraukos. Autorius pateikia ir nuorodą į internete patalpintų nuotraukų galeriją, tad galit pasižvalgyti: goo.gl/uchbWp.
Skaitant vis nepaleido mintis, kad ar nebus serialas pastatytas pagal šią knygą? Viskas tiesiog eilės tvarka atitinka filmą. Net jaučiamas tas pats požiūris. Net citatos kartojasi. Žinoma, gal tiek autorius, tiek filmo kūrėjai rėmėsi tais pačiais šaltiniais. Pats Andrew neturi nieko bendra su Černobyliu ir branduoline energetika. Ir rusiškai jis nesupranta. Jis tiesiog labai susidomėjo šia tema ir yra neblogas storyteller’is. Knygos gimimo istorija taip pat nebuvo labai sklandi. Pradėjęs rašyti, jis tekstą keldavo į internetą. Tikėjosi, kad taip vadinamas “crowdfunding’as” leis jam išleisti knygą popieriniu formatu. Pirmasis bandymas nepavyko. Bet po kurio laiko tekstas susilaukė didžiulio susidomėjimo, o autorius turėjo galimybę knygą pabaigti ir paleisti į gyvenimą.
Dalys apie katastrofą ir visi pateikiami faktai yra super įdomūs. Taip, informacija vietomis labai, t.y. laaabai techninė. Bet jeigu nekreipsit į tai dėmesio, susidaryti bendro vaizdo apie nelaimės priežastis tai netrukdys. Tikrai jaučiuosi nemažai sužinojusi. Tad ši dalis man labai patiko.
“Dorodamiesi su baimėmis, vyrai šaipėsi iš savo padėties: “Amerikietiškas robotas ant stogo išbūna penkias minutes, tada sugenda. Japoniškas robotas ant stogo išbūna penkias minutes, tada sugenda. Rusiškas robotas ant stogo išbūna dvi valandas! Tada per garsiakalbį pasigirsta komanda: ”Eilini Ivanovai! Dar po dviejų valandų galite nusileisti parūkyti.” Nors minimi šiame anekdote, amerikiečių robotai, specialiai sukurti dirbti didelės radiacijos sąlygomis, į Černobylį nebuvo atvežti. Jungtinės Valstijos siūlė pagalbą, bet Sovietų Sąjungos vadovybė jos atsisakė.”
Va skyriai apie autoriaus kelionę mane nuteikė kiek kitaip. Ir atrodytų, kad įspūdžiai iš Pripetės turėtų būti pats įdomumas, kur kas įdomiau už faktus. Bet supratau vieną, kad vakariečiams kiek sunkiau perteikti atitinkamas emocijas nei Rytų europiečiams. Pavyzdžiui Svetlana Aleksijevič įtaigi jau vien todėl, kad yra baltarusė. Ji tiesiog kultūriškai artimesnė tom vietom ir žmonėm. Tuo tarpu jaunasis britas vietomis “žudė” savo nebrandumu, nesusivokimu. Aš suprantu, kad ne iš piršto laužtas posakis “umom Rosiju nepaniat”, bet jam labai sunkiai sekėsi susitapatinti tiek su vietomis, tiek su jį supančiais žmonėmis.
Šiaip aš apskritai nesuprantu to “turistavimo” Černobylyje. Autoriaus atveju OK, jis keliavo pamatyti tai, apie ką rašo. Bet kai pamatau, kad chebra ten važiuoja, kad Instagramui kietą fotkę pasidaryti, tai man kraujas užverda. Vieni sportuojantys “influencer’iai”, mačiau, ten buvo nuvykę ir su šypsena pozavo… Ta prasme, tikrai, chebra..?
“Kol neatvykau čia, neturėjau supratimo, kokia daugybė žmonių vis dar dirba elektrinėje, – net ir po katastrofos jų pragyvenimo šaltinis tebepriklauso nuo jos. Tokiomis aplinkybėmis esi priverstas visiškai naujai pažvelgti į savo paties gyvenimą ir pradedi visai kitaip jį vertinti. <…> Kitaip nei mano bendrakeleiviai, išsitraukiu fotoaparatą ir imu fotografuoti, mėgindamas užfiksuoti viską, ką regiu. Tačiau netrukus, pro objektyvą pamatęs šio miesto gyventojų akis, liaujuosi tai daryti. Jiems aiškiai nepatinka, kad fotografuoju. Tiesa sakant, jiems nepatinka, kad mes apskritai čia esame.”
Tad ar rekomenduoju šią knygą, ar ne, labai sunku atsakyti. Tikrai žinau, kad mano vyrui ji bus įdomi, tad jau laukiu, kol jis baigs skaityti ir galėsim diskutuoti. Tikrai neskaitykit, jei tikitės S. Aleksijevič Nr. 2. Bet jei norit sustiprinti serialo emociją ir daugiau sužinoti, tai drąsiai imkit.
P. S. po šios knygos tikrai rimčiau skaitysiu informaciją apie Astravo AE statybas. Elektrinė bus vos už 50 km nuo Vilniaus…
“Nors avarijos padarinių poveikis žmonių sveikatai sulaukė (ir vis dar sulaukia) precedento neturinčio viso pasaulio specialistų dėmesio, kaip teigiama 2006 metų Jungtinių Tautų Černobylio forumo Sveikatos ekspertų grupės ataskaitoje, “Mažai tikėtina, kad kada nors iš viso sužinosime tikrąjį šios avarijos sukeltų mirčių skaičių.””
Gero skaitymo
BOOK I TOOK 