“Mirtis ir netektis visada veikia kankinamai. Prisiminimai – taip pat.”
Amerikiečių autorės Karen White vienas iš 25 jos romanų – bestselerių. Knyga, kuri gulėjo lentynoje pavadinimu “kai norėsiu pailsėti nuo rimtų knygų”. Nesu labai didelė tiesiog atostogų romanų skaitytoja, bet “praskiesti” savo skaitomų knygų sąrašą irgi kartais norisi. Bestseleris ne bestseleris, man tai nieko nesako. Tas užrašas “bestseleris” ant kiekvienos knygos, tad atsirinkti lengvesnį, bet nebanalų romaną, yra ką veikti.
Gerai, kad autorės nuotrauką pamačiau jau perskaičiusi knygą. Tokia tipiškų tipiška tobula amerikietė. Nepagalvokite, kad kažką labai blogo noriu pasakyti, bet sudėjus knygos pavadinimą, viršelį ir autorės veidą, gaunasi išties nelabai rimta knyga.
autorė Karen White/ nuotr. http://www.karen-white.com
Bet turėjau proga būti nustebinta! Gal tai ir ne intelektualiosios literatūros viršūnė, bet tikrai gera laisvalaikio ar atostogų knyga tai tikrai.
Džulija ir Monika buvo geros draugės. Susipažino ir gyveno Niujorke. Viena apie kitos praeitį ne kaži ką žinojo, nebent tai, kad menininkė Monika garbino Džiulijos prosenelio, dailininko Abės Holto kūrybą. Monikai mirus, Džiulijai palikimu lieka pakrantės namelis Meksikos įlankoje ir Monikos penkiametis sūnus Bo. Kaip jau galima suprasti, Džiulijos gyvenimas verčiasi kūliais. Už nugaros palikusi gyvenimą Niujorke ji keliauja į Naująjį Orleaną, kuriame laukia senasis Monikos gyvenimas. Pažintis su Monikos šeima, jos paslaptimis ir bandymu atsakyti į klausimą – kodėl Monika pabėgo nuo jų ir nenorėjo būti surasta?
“…drąsūs žmonės yra tie, kurie grįžta į griuvėsius, bet juose regi tik galimybes.”
Knyga padalinta į du laikotarpius – 2010 metus, t. y. gyvenimai po uragano Katrina, bei 1950 – 1969 metus. Bet skirtingi laikotarpiai nė kiek netrukdo pajausti istorijos vientisumo. Dabartiniai laikai atskleidžia Džulijos gyvenimą, jos bendravimą su Monikos šeima – močiute Eime ir broliu Trėjumi, palikimu palikto namelio “Upės daina” pouraganinį atstatymą ir pakrantės medžius, kurie nuniokoti gamtos tapo įvairiomis skulptūromis (skaitant paaiškėja ir pavadinimo esmė). Tuo tarpu 1950 – 1969 m. Monikos močiutės Eimės pasakojimai Džiulijai nukelia į Eimės jaunystę, meilę dviems broliams, pasirinkimą tarp jų, visų trijų jaunuolių tėvų paslaptis. Ir visa tai glaudžiai susiję su Monikos dingimu. Daug painiavos, daug klausimų, bet viskas labai įtraukia ir intriguoja, o meilė tokiose knygose visada atlieka jei ne pagrindinį, tai labai ryškų vaidmenį.
Pirmiausiai, tai man labai patiko, kad istorijos vingiai žadina norą sužinoti, kas gi bus toliau. Įvykiai nenuspėjami ir, bent man, nebanalūs. Bet ką aš žinau, gal skaityčiau daugiau tokių knygų, tai sakyčiau, kad pf, jau matyta visa tai. Gal ir perskaičiusi kitą (vieną iš likusių 24 autorės knygų), sakyčiau, kad tas pats per tą patį. Bet kai to nėra, tai man tikrai patiko.
Meilės tema labai organiškai viską suriša. Jokių “uci muci”, jokio saldėsio, bet Eimės ir Džiulijos gyvenimo vyrai labai maloniai “įsipaišo”. Eimės atveju, tai tu net turi pasirinkimą sirgti už kažkurį vieną – už tą sexy, kojas pakertantį, arba ne tokį sexi, bet fainą ir gebantį pralinksminti. Tai aš už tą mieląjį ne sexy buvau 😀
“Žvelgiau tiesiai į jį, galvodama, kaip jam tinkamai paaiškinti, kad žodį “noriu” iš savo žodyno išbraukiau prieš daugelį metų ir pakeičiau jį žodžiu “reikia”. Gyvenimas iškart palengvėjo, akimirksniu dingo visokie nereikalingi svaičiojimai apie gyvenimo prasmę, kaip užėjus audrai pranyksta visa, kas neatsilaiko prieš vėjo gūsius.”
Vietomis gal kiek erzino, atrodo, nebūtini aplinkos ar kitų žmonių aprašymai. Ypač Eimei pasakojant apie savo jaunystę, kai norėjau greičiau sužinoti, kas gi vyko jos gyvenime. Bet tikiu, kad autorės tikslas buvo neskubėti ir leisti skaitytojui patirti tą “aplinkos kvapą”.
Jau ne kartą esu minėjusi, kad rinkdamasi knygą atostogoms mėgstu Dorothy Koomson kūrybą. Tad manau, kad atradau dar vieną autorę, kurią skaitysiu (ir rekomenduosiu) atostogoms ar nesudėtingam, bet įdomiam laikui su knyga. Tuo labiau, kad lietuviškai turime dar vieną autorės knygą – “Stiklo skambesys”.
“…judėti pirmyn nereiškia, kad užmiršai praeitį.”
Geros skaitymo
BOOK I TOOK 