“…sutvėręs pirmąjį žydą, biblinį patriarchą Abraomą, Dievas jam davė dvi dovanas – knygą, kurią Abraomas laikė vienoje rankoje, ir kardą, kurį suėmė kita. Tačiau patriarchas taip įsiskaitė, jog nepastebėjo, kaip kardas išslydo iš rankos. Nuo tų laikų žydai pavirto “knygos tauta”.”
Ši knyga, tai istoriko, dėstytojo, Harvardo universiteto absolvento David E. Fishman (g. 1957 m.) istorinė studija apie II pasaulinio karo metais Vilniaus gete veikusią “popieriaus brigadą”. Tai realūs žmonės, kurie pačių vokiečių buvo “pasamdyti” atrinkti žydų paveldą – knygas, religinį paveldą, dokumentus – kurie arba buvo išvežami į Vokietiją, arba naikinami. Suvokdami, kokį istorinį turtą naciai nori sunaikinti, “popieriaus brigada” slėpė viską, absoliučiai viską, ką galėjo, kas privalėjo likti ateities kartoms.
Tai viena tų knygų, kurias reikia skaityti bendrai su kitomis knygomis apie Holokaustą. Žinoma, niekas netrukdo skaityti tik šios. Tikrai sužinojau daug, bet to laikotarpio kontekstas suteikia dar daugiau svorio šiai knygai. Aš kaskart skaitau ir negaliu niekaip suvokti, kaip žmogus (?) galėjo šitaip nekęsti kito žmogaus. Taip tyčiotis iš jo. Ne tik žudyti, kas būtų tiesiog užbaigtas veiksmas. Bet sąmoningai, kryptingai, tikslingai žaloti kito žmogaus kūną, protą ir sielą. Tai vienas tų kūrinių, kurie privers susimąstyti, kokias laisves mes turime ir kaip reikia vertinti paprastą galimybę atsiversti knygą, kurią nori. Melstis ir tikėti į tai, ką nori. Gyventi.
“Žudynes vokiečiai vykdė su įžvalgiu cinizmu. Į stovyklą atėjo aukšto rango SS karininkas, išbarė jos komendantą dėl baisių kalinių gyvenimo sąlygų ir jiems girdint įsakė juos perkelti į geresnę vietą. Privažiavo sunkvežimiai, išdalijo duonos, margarino, džemo bei cukraus. Visa tai buvo apgaulė, kuria siekta įtikinti kalinius, jog jie iš tiesų važiuos į geresnę vietą, kur gyvenimas pagerės.”
Dar šiandien vaikščiodama po Vilniaus senamiestį mąsčiau, kad didžioji jo dalis buvo aptverta, o didžiuliai skaičiai žydų buvo suvaryti, “suspausti” ir gyveno nuolatinėje baimėje. O atrodo, kad tas gražus Vilniaus senamiestis galėjo matyti tik gražius dalykus, tiesa?
Vilnius visada buvo multikultūrinis miestas, o viena iš gausiųjų kultūrų ir buvo žydai. Lietuvos Jeruzalė, štai kaip Vilnius buvo vadinamas. Garsusis žydų kilmės rusų dailininkas 1935 m. Markas Šagalas lankėsi Vilniuje ir juo žavėjosi. Kaip ir politinio sionizmo tėvu vadinamas Teodoras Herclis 1903 m. Vienas iš vertingiausių dokumentų, kuriuos išsaugojo “popieriaus bridaga” ir buvo T. Herclio Vilniuje rastas dienoraštis.
“Teodoras Herclis (1860 – 1904), legendinis moderniojo sionizmo tėvas, brandaus gyvenimo metus praleido Vienoje… […] Kaipgi jo dienoraštis, rašytas ranka 1882 – 1887 m., kai jis Vienoje studijavo teisę ir siekė tapti rašytoju, pateko į Lietuvos Jeruzalę? Jau vien tai – istorija.”
Būtent Vilniuje buvo įkurtas Žydų mokslinis institutas YIVO, mokslo Meka, kuri karo metais buvo sunaikinta, o pastatas Vivulskio g. 18 tiesiog sugriautas. Ir būtent Vilnių spėję palikti žydai YIVO įkūrė Niujorke, kur jis ir šiandien sėkmingai gyvuoja.
1933 m. Vilnius, YIVO institutas Vivulskio g. 18. / YIVO archyvas
1937 m. YIVO pastato laiptinė – Vivulskio g. 18, Vilnius / YIVO archyvas
1945 m. Sugriautas YIVO žydų mokslo instituto pastatas (Vilniuje, Vivulskio g. 18 / nuotrauka iš Yad Vashem archyvo
Sunaikinta Vilniaus Didžioji sinagoga, kuri savo puošnumu lenkė visus Abiejų Tautų respublikoje buvusius žydų maldos namus. Google’inant sužinojau, kad ji stovėjo Vokiečių g. 13A, o dar praėjusiais metais iš įvairių šalių atvykę archeologai bandė atrasti vis daugiau sinagogos komplekso liekanų. Pati sinagoga galutinai buvo sunaikinta 1957 m., o vietoj jos 1964 m. buvo pastatytas lopšelis-darželis, o vėliau Vytės Nemunėlio pradinė mokykla.
Vilniaus Didžioji sinagoga 1914 – 1918 m.
Šalia Didžiosios sinagogos kažkada stovėjo ir Mato Strašūno biblioteka, kurios 100 vietų skaitykloje dar reikėdavo palaukti laisvos kėdės. Šiandien šio pastato mes taip pat nebeturime.
Vartai prie Mato Strašūno bibliotekos
Bibliotekos skaitykla
Šitiek mokslo, meno, išminties sunaikinta. Iš žydų paveldo vokiečiai darydavo batų padus, liedavo ginklus, vertingiausia rašytinį žodį ar meną išsiveždavo į Vokietiją, o visą kitą paleisdavo pelenais į orą. Būtent todėl nedidelė grupelė žydų ir įamžinta šioje knygoje. Jie rizikavo savo gyvybėmis, kad išgelbėtų bent dalį savo kultūros. Jei ne šis tikslas, kuris tapo jų gyvenimų tikslu, gal jie net nebūtų išgyvenę?
“Vertėtų akimirkai sustoti ir užduoti esminį klausimą: kodėl? Kodėl šie žmonės dėl knygų ir dokumentų rizikavo gyvybe? Jiems tai buvo egzistencinis teiginys, tikėjimo aktas.”
Knyga skaitėsi įdomiai, nes norėjau informacijos, bet vietomis jaučiau, kad skyriai tarsi parašyti skirtingų žmonių – viename skyriuje apibūdintas žmogus arba faktai vėl, tarsi pirmą kartą, paminimi kitame.
Taip pat šiek tiek jautėsi perdėtas liaupsinimas aprašomiems asmenims, nors paties autoriaus pasakojimas tarsi prieštarauja toms liaupsėms. Na, o įpinta meilės istorija leido suprasti, kad norėčiau šios knygos arba labiau literatūriškai “padailintos” arba jau griežčiau į faktus orientuotos.
Tad faktų prasme – tai puiki knyga. Daug nežinojau, nes, tiesą pasakius, niekada labai ir nesidomėjau žydų kultūra. Bet po šios knygos į Vilnių jau žiūriu kiek kitomis, daugiau žinančiomis akimis. Ši knyga, tai visai kitu kampu pateikiamas Vilniaus žydų gyvenimas II pasaulinio karo metais ir po jo, tad jei norisi sužinoti daugiau – labai rekomenduoju.
Gero skaitymo
BOOK I TOOK 