“Ar kas nors sugeba mylėti, kiek panorėjęs? Jeigu sugeba, tai čia ne meilė. Nežinau, kaip tai pavadinti, bet tikrai ne meilė.”
Nes tik gyvenimiškos patirties turintis autorius galėjo taip meistriškai parašyti knygą apie moters ir vyro santykius. Apie meilę ir nepaaiškinamą priklausomybę vienas kitam.
Apie Julian Barnes esu girdėjusi, bet prieš knygą “Viena istorija” nesu nieko skaičiusi. Šį kartą mane labai patraukė siužetas – 19 metų vaikinas ir 48 metų moteris, Polas ir Siuzan. Vaikinas gyvena pas tėvus, Siuzan ištekėjusi už pasiturinčio vyro ir turi dvi suaugusias dukras. Gyvenimas Kaime (autorius bendrai įvardina Anglijos miestą), teniso klubas, popiečio taurelės – viskas, kaip priklauso pasiturinčiai anglų bendruomenei. Polas spaudžiamas tėvų greičiau susirasti merginą ir vesti, kurtis savo gyvenimą, tad noras maištauti ir bent trumpam apraminti tėvus jį nuveda į teniso klubą. Gal ten jis susiras tinkamą partiją? Bet Polas, žinodamas Kaimo ir klubo taisykles, tik įsijaučia į savo vaidmenį, stebėdamas juokiasi iš hjugų ir karolinų. Tačiau tuomet pasirodo ji – šviesia teniso suknele žaliais apvadais, kurią jis prisimins visą gyvenimą.
“Siuzanos pomėgis iš visko juoktis – vienas iš jos charakterio bruožų. <…> Aš, savaime aišku, manau, kad ji juokiasi iš gyvenimo todėl, kad sočiai jo prisižiūrėjo ir jį supranta.”
Esu girdėjusi ir skaičiusi nemažai atsiliepimų apie šią knygą. Vieni labai blogi, kiti liaupsinantys, nes labai myli autorių ir jo kūrybą. Visgi, aš taip ir negalėjau susidaryti įspūdžio, tai kuo gi ta knyga tokia gera ar bloga? Tai kuo ji kitokia? Kas jai negerai ar gerai?
Tad labai džiaugiuosi, kad nepasidaviau blogiems atsiliepimams. Ši knyga, mano manymu, nuostabi! Dar ilgai galvojau, kiek gi žvaigdučių duoti Goodreads – 4 ar 5? Bet kai pagalvoji, net ne esmė tos žvaigždutės. Julian Barnes kūryba išties kitokia, jo rašymo stilius išsiskiriantis, tad ir lyginti su kitais labai sunku. Tuomet pagalvojau, kad jeigu manęs prašys paskolinti knygą, tai tikrai skolinsiu šią, tad ar ne tai geriausias įvertinimas?
“Tu jau žinai, kad seksas gali būti geras ir blogas. Savaime suprantama, tu pasirenki gerą. <…> Bet jeigu tu manei, kad seksas būna tik toks, tai, pasirodo, kad apsirikai. Yra dar viena sekso kategorija, apie kurią tu nė negirdėjai ir nė neįtarei, o jeigu ir būtum girdėjęs, tai būtum priskyręs ją blogajam – tai liūdnas seksas. Liūdnas seksas – liūdniausias iš visų.”
Kaip minėjau pradžioje, tik gyvenimiškos patirties turintis autorius galėjo taip parašyti knygą apie meilę. Ir tik tos patirties turintis skaitytojas iki galo pajus tekstą ir jo gylį. O jis tikrai gilus. Labai daug išmintingų žodžių, gyvenimo filosofijos. Kiek daugiau pasigooglinusi apie autorių sužinojau, kad jam būdingas rašymo stilius supinant esė, apsakymą, memuarus ir pan. Tad tai justi ir šioje knygoje.
Anotacijoje minima, kad Julian Barnes (1946 m.) – šiuolaikinis anglų rašytojas, kritikų vadinamas britų literatūros chameleonu, atgimusio idėjų romano architektu. Tad atkreipkite dėmesį į žodžius “chameleonas” bei “idėjų romanas”. Skirtingi stiliai, istorija su filosofijos potėpiais ir gyvenimiška patirtis – štai kas sudaro jo kūrybą.
Verta ir daugiau pasidomėti juo – jis buvo vedęs literatūros agentę Pat Kavanagh, kuri net kartą yra jį palikusi dėl kito, tačiau vėliau grįžo. 2008 metais jos gyvybę nusinešė smegenų auglys. Tad taip, panašu, kad Julian Barnes patirties sėmėsi ne tik iš knygų.
autorius su žmona Pat Kavanagh. 2005 metai./ nuotr. Dave M. Benett/Getty Images/ http://www.theguardian.com
Grįžtant prie knygos. Pačią Polo ir Siuzan istoriją skaičiau lėtai. Vėl, tarsi psichoterapeutė savo kabinete konsultuodama porą. Nuo įsimylėjimo iki skausmo. Nuo rožinių akinių iki paprastos gyvenimo realybės. Nieko čia ypatingo toje istorijoje – jaunas vaikinas įsimyli vyresnę moterį. Gyvenime pilna tokių istorijų. Tačiau stebėti kaip visai tai rutuliojasi, keičiasi, tie santykių virsmai ir kartu jo, Polo, brendimas tuose santykiuose aprašyti meistriškai.
“- Apsimeta. Mes visi apsimetam. Ateis diena, ir tu apsimetinėsi, pamatysi.”
Labai nemažai filosofijos ir psichologijos viename. Net jaučiau, kaip Polas keliauja per 5 santykių etapus. Kas nežinot, tai psichologai yra ištyrę, kad žmogus, patyręs mylimo žmogaus netektį arba išsiskyręs su juo, pereina 5 etapus – neigimas, derybos, pyktis, liūdesys ir susitaikymas. Tuos pačius etapus, pasirodo, galima pereiti ir būnant santykiuose.
Tad tikrai mėgavausi skaitydama. Ir pagalvojau… Žinot, gyvenime būna taip, kad tam tikri įvykiai, išgyvenimai pakeičia tavo žvilgsnį. Štai, kad ir žvelgiant iš šalies – turi draugę, kuri laiminga santykiuose, nuolat šypsosi, gal net kiek atsaini ir naivi, bet mano, kad gyvenime viską supranta. Ir staiga jos mylimas vyras ją išduoda. Patirtas skausmas, tie patys jau minėti gedulo etapai, gal net nauji laimingi santykiai. Tačiau jos žvilgsnis jau kitoks – kupinas patirties. Tad štai tokie skaitytojai pamils šią knygą.
“Kas jau kartą dingo, atgal nebesugrįš; dabar jis tai jau žino. Kartą trenkto antausio nebeatšauksi. Kartą ištartų žodžių nebesugrąžinsi. Galime gyventi toliau lyg nieko nebūtume praradę, nieko nebūtų atsitikę, nieko nebūtų buvę pasakyta; tvirtinti, kad viskas užmiršta, tačiau mūsų širdies gilumoje niekas nėra užmiršta, nes tai, kas kadaise atsitiko, pakeičia mus visam gyvenimui.”
Gero skaitymo
BOOK I TOOK 