“Indija veikė kaip anestetikas, numalšinantis visus vakarietiškus skausmus…”
Po Vaivos Rykštaitės perskaitytų knygų “Trisdešimt” bei “Pirmąkart mama” tęsiu jos knygų “naikinimą” ir šį kartą į rankas paėmiau “Viena Indijoje”. Kadangi matau Vaivos gyvenimą socialinėse medijose ir žinau, kad ji veda jogos užsiėmimus, tad man, kaip jogos mylėtojai, buvo labai smalsu, kiek jos knygoje yra tiesiog nuotykio, ir kiek gilesnių savęs paieškų, jogiškos Indijos, ašramų ir pan.
Rašydama apie autorę kiek pa’copy paste’insiu iš kito savo blogo įrašo. Vaiva Rykštaitė (kas nežino, tikrasis autorės vardas Justė Winder) – jau puikiai žinoma iš savo knygų “Pirmąkart mama” (2018 m.), “Trisdešimt” (2017 m.) ir kitų suaugusiems bei vaikams skirtų knygų. Kaip pati autorė rašo savo naujausioje knygoje, labiausiai ji tapo žinoma, arba geidžiama interviu persona, kai persikėlė gyventi į Havajus ir tapo mama (šiuo metu ji su vyru Mike’u augina dvi dukreles – Žemyną ir Indrają). Filosofijos magistrė (ketinusi siekti daktarės laipsnio), feministė (kaip aš sakau, ta sveikoji :D), keliavusi po Indiją, mokiusi jogos, gyvenusi Londone, rašanti, vintažinius rūbus dievinanti ir iki 30 – ties tapusi MAMA.
Asmeninio albumo nuotr. / Vaiva Rykštaitė
Kai Vaiva įkėlė IG story, kad turi ribotą kiekį savo knygų, kurias su parašu gali atsiųsti nurodytu adresu, vos vos susilaikiau. Šiemet su Mažuoju per antrą Knygų mugės dieną susirgom, tad dėl Vaivos parašų į Mugę važiavo mano vyras. Tad kai knygų priklausomybę turinčiam asmeniui pašmėžuoja toks story, tai labai sunku atsispirti 😀 Bet atsilaikiau ir knygą pasiėmiau iš bibliotekos. Visgi perskaičiusi “Viena Indijoje” supratau, kad oj norėsiu, norėsiu aš ją turėti savo lentynoje kartu su kitomis Vaivos knygomis.
Pasakysite, kad gal kiek drąsu, bet pareiškiu, kad knygą galima vadinti lietuvišku Šantaramu. Moterišku Šantaramu. Kas skaitėte Šantaramą, tas žino, kad knyga tiek pat stora, kiek turi svorio savyje. Gal Vaiva ir negyveno Indijos lūšnyne, neturėjo reikalų su mafija ir pan., bet viską ką patyrė, patyrė viena ir tikrai ne 5* viešbučiuose (na ok, tik kartą, kai buvo Goa). Šmaikštu, atvira, nebijant pripažinti, kad kartais elgėsi kaip kvaila turistė, kupina atradimų, gilesnių pamąstymų.
Šiaip, kad ir kiek mėgstu Vaivos knygas, šiai neturėjau jokių lūkesių. Pirmi puslapiai nuteikė taip: “Fui, purvina, chaotiška Indija”. Atrodė, kad net rūbai prie kūno limpa nuo karščio, purvo ir besiliečiančių žmonių. Bet puslapis po puslapio, tiek knygą, tiek pačią Indiją su visomis savo spalvomis pradėjau jaukintis. Džiaugiausi, kad knyga 356 puslapių ir pabaiga dar ne taip greitai.
“Anksčiau pati maniau, kad meditacija – toks metas, kai randi laiko atsisėsti ir viską apgalvoti <…> kol galiausiai akyse lyg televizoriaus ekrane ima švisti aiškus spalvotas ATSAKYMAS. Tačiau meditacija pati savaime yra visų klausimų paneigimas…”
Kaip autorė rašo savo internetiniame puslapyje vaivarykstaite.com, matyt ne veltui į Indiją ji keliavo ne kartą (bijau suklysti, bet 6 arba 7 kartus). Kaip dažnai būna, ji tikėjosi ten atrasti. Atrasti kažką, kas pakeis jos gyvenimą. Kaip pakeis? Ką ji atras? Ko ji išvis ieško? Čia jau retoriniai klausimai, bet kelionės buvo skirtos surasti. Ir skaitydama, ir dabar rašydama, kraipau galvą (kaip kokia indė 🙂 ) ir negaliu patikėti, kad autorė taip pavarė 😀 Viena, į Indiją, per visą šalį… Žodis “drąsu” čia per menkas!
Jeigu dar nesupratote, tai pati Vaiva patvirtina, kad viskas, kas aprašyta knygoje, iš tiesų buvo – vietos, žmonės, pokalbiai – viskas. Tai realus jos gyvenimo tarpsnio suguldymas į lapus. Indijos taksistai, svečių namų glamūras, čiajus gatvėje, vietinių kavinukių žmonės, pažintys ir pokalbiai. Kaip Vaiva sugebėjo “pasiduoti” tėkmei ir neplanuoti, atsidurti skirtingose vietose tiesiog, nesipriešinant. Joga, ajurveda, reiki, ghee sviestas šaukštais ir išbandytos visos įmanomos indiškos sveikatinimo programos. Kaip iš kažkur užklupęs nepraeinantis karščiavimas ją ilgiau užlaiko jogos sostinėje Rišikeše. Naujos pažintys nuveda į jogos centrą, o iš ten tiesiai pas Dalai Lamą. Ir… Ir toliau nebevardinsiu, nes knygoje tiek daug visko, tiek daug Indijos – įvairios, skirtingos, purvinos ir dvasiškai pakylėtos, prabangios ir persmelktos kvapų, kad tiesiog reikia paimti ir perskaityti pačiam.
“- O kokia kalba jūs kalbatės?
– Balčių.
– O kaip dėkojate savo kalba?
– Ačiū, – atsako vaikinas, o man per kūną nubėga šiurpuliukai, nes tik aš galiu įvertinti jo tarties taisyklingumą ir grožį. <…> Atsilošusi džipo sėdynėje spoksau pro langą apimta keisto jausmo, kad niekur nenukakau – tiesiog apėjau didelį ratą. Ir vėl tariu sau, kad mes patys niekur nevažiuojame ir neiname – eina pats kelias.”
Aš pati, dar būdama paauglė, svajojau, kad kada nuvyksiu į Indiją, ašramą, medituoti. Kuo toliau, tuo labiau tą mano norą nustelbė žiniasklaidos siužetai apie pavojus Indijoje, ypač moterims. Tad dabar tas noras kiek racionalesnis, be rožinių akinių, bet jeigu jums kyla noras keliauti į Indiją, tai ši knyga gali būti ir geras kelionių vadovas. Pati labai nustebau, kai bibliotekoje šią knygą man atnešė iš kelionių vadovų ar geografijos skyrelio. Bet kažkas akivaizdžiai ja pasinaudojo planuodamas kelionę, nes bibliotekos knygoje buvo subraukyti visi nurodyti miestai arba įsimintinos vietos. Žavu 🙂
Bet fainiausia man, kad šią Vaivos knygą skaičiau jau po knygų “Trisdešimt” ir “Pirmąkart mama” 😀 Skaičiau ir šelmiškai šypsojausi galvodama, kad tada, kai Vaiva be baimės varė per Indiją, ji dar nežinojo, kad visai greitai jos lauks Havajai, mylimas vyras ir dvi nuostabios dukros 🙂
“”Indija – tai didžiulė psichiatrijos ligoninė” <…> Tarp visų spalvų ir kontrastų, prabangiuose penkių žvaigždučių viešbučiuose ir klaidžiuose lūšnynuose kiekvienas indas žino Tą Ypatingą Paslaptį. Pavargę, išsisėmę, pamėlę vakariečiai, dažnai išalkę mistikos ir ezoterikos, bet ir kamuojami įvairių neurozių, nelaimingų meilių ir kompleksų, traukia į “Stebuklų šalį” ieškoti atsakymų. “Nes TEN viskas kitaip”.”
Gero skaitymo
BOOK I TOOK 