“…pajutau neįprastą lengvumą, kurio seniai nebuvau jutusi. Niekas nebuvo gerai, bet buvo laisva ir lengva. Tarsi siela ir kūnas pradėtų gyventi atskirą gyvenimą.”
“Geras!” su šypsena ir nuostaba sušukau, kai atsirado ši knyga. Kodėl? Nes istorija beveik analogiška manajai 😀 Pagrindinė veikėja Alba (tikrasis, t. y. lietuviškas jos vardas Uršulė, bet, kaip dažnai būna, užsienyje jo vis tiek niekas neištaria) meta nusibodusį darbą, nutraukia išsivadėjusius santykius ir susikrovusi daiktus išskrenda į Ispaniją, Kanarų salą Lansarotę. Mano atveju, aš išvykau į Barseloną, jau pažįstamą ir mylimą miestą, digitalistų freelancerių meką. Būtent freelancinti ir džiaugtis naujai sušvitusiu gyvenimu ir planavau, bet… bet čia jau mano asmeninė istorija 😀 Ką gali žinoti, gal ir aš kada parašysiu apie tai knygą 😉
“Pirmą kartą gyvenime nieko negalvoju, leidžiu įvykiams tekėti savo vaga. Pirmą kartą nebijau prarasti, nesisavinu, nekuriu ateities planų, bet mėgaujuosi kiekviena mums Dievo duota akimirka ir pirmą kartą gyvenime esu tokia laiminga.”
Tačiau dar labiau juokiausi, kai knygoje Alba pirmiausiai atskrenda į puikiai pažįstamą Barseloną (va, visgi užčiuopiamas ir gabalėlis mano mylimo miesto) ir prasitaria apie tokioms gyvenimą keičiančioms kelionėms būdingą nuotrauką – jūros bangų skalaujamas nuogas pėdas. Tai čia buvo antroji mano nuotrauka Barselonoje 😀 Pirmoji buvo tik pabudus pirmą rytą Barselonoje, su kavos puodeliu “I love Barcelona” ir tuo laisvės pojūčiu, kurį nors kartą gyvenime palinkėsiu patirti kiekvienam.
asmeinio archyvo nuotraukos
Tad po sutapimų ir mano džiaugsmo dėl jų, pakalbėsiu apie knygą 😀 Tai pirmasis kūrybininkės ir žurnalistės Aušros Matulaitytės romanas, tačiau antroji knyga apskritai. Aušra 2004 m. yra išleidusi apsakymų rinkinį “Angelas juodais drabužiais”. Kaip sako pati autorė, tai nėra autobiografinė knyga, tačiau meilė Ispanijai ir tam tikros situacijos tikrai iš Aušros gyvenimo (knygą ji pradėjo rašyti toje pačioje Lansarotėje, o baigė Madride).
Grįžkime prie pagrindinės veikėjos Albos gyvenimo. Nuvykusi į salą ji įsidarbina viešbučio restorane. Skirtingų tautybių kolegos, nuo kojų nuvarančios darbo valandos ir žinoma, nuostabūs ir nepakartojami, savo įpročiais nesibodintys viešbučio svečiai. Gal ne veltui knygoje minima laida “Emigrantai”, nes taip ir matai tos laidos siužetus 😀
Visgi salos atmosfera, saulė ir ispanų gyvenimo ritmas paima viršų ir Alba pradeda mėgautis ne tik šiuo gyvenimo nuotykiu, bet ir užgimstančiais jausmais. Atostogų romanas labai maloniai “atskiedžia” tą emigranto darbo kasdienybę.
Kiekvieną knygą skaitau ir perleidžiu per savo patirtis. Tad ir šiuo atveju negaliu būti labai objektyvi, nes tiesiog per daug sutapimų. Net perskaičius šią knygą ir pa’follow’inus autorę Instagrame, jos stories pamačiau, kad viena iš jos mėgstamiausių rašytojų yra Vaiva Rykštaitė. O knyga, kurią rekomenduotų perskaityti – “Viena Indijoje”. Ogi buvo taip, kad dar net to nežinodama, po šios knygos pradėjau skaityti iš bibliotekos paimtą Vaivos Rykštaitės knygą “Viena Indijoje”. Na, nežinau, tokie sutapimai tikrai turi kažką reikšti 😀
“Nes geriausios akimirkos yra nesuplanuotos.”
Pati knyga tikrai nestora 166 puslapių lengva istorija norintiems kažko neįpareigojančio, lengvo, bet nebanalaus “saldėsio”. Aš tikrai turėjau ką pasibraukti ir kur knygos kampus užlankstyti. Gal dėl to, kad mes su autore beveik vienmetės (jeigu Google manęs neapgauna :D), man jos rašymo stilius labai prilipo, tarsi draugės. Labai džiaugiuosi, kad pagrindinė veikėja buvo pakankamai sava ir neerzino, nes labai nemėgstu, kai pagrindinė veikėja žlugdo savo naivumu ar kvailumu.
Beje, autorė prasitarė, kad jau rašo kitą knygą, kuri, tikisi, bus brandesnė. Tad tikrai smagu žinoti, kad ji nori kažko daugiau, nei jau yra sukūrusi. Ši knyga, tai puikus startas romanų pasaulyje. Gal kitas kūrinys jau bus kur kas sodresnis? O skaitytojams palinkėsiu gal kiek su patosu – kad tai būtų ne tik jūsų laisvalaikio, atostogų, savaitgalio, vakarų ar pan. knyga, bet kad tai būtų knyga, kuri bent kažkiek paskatintų pasakyti: “Ai, gyvenu tik kartą”, o tada jau padaryti kažką, ko labai seniai nedrįsot. Juk vasara artėja 😉
“Kartais, kad baigtum rašyti istoriją, turi leistis į kelionę. Kopti į kalnus, neštis sunkiausią kuprinę ant pečių, gerti vandenį taip, lyg gertum vyną, jei norėtum apsvaigti. Kartais turi nusibrozdinti kelius, nudegti saulėje pečius, kvėpuoti tyla, kad išgirstum ją – savo istoriją. Kad jos keliai būtų tikri ir kiekvienas matomas vaizdas užgniaužtų kvėpavimą – turi žingsniuoti siaurais takeliais viena. Kartais reikia išklysti iš kelio, kad rastum lobį, arba atsisakyti lobio – kad rastum savo kelią.”
Gero skaitymo
BOOK I TOOK 