“Kiekvienas daiktas laukia jam skirto žmogaus, pas kurį galėtų atrasti savo tikrąją paskirtį ir vietą. Daiktas nenurimsta tol, kol atsiranda tinkamose rankose.”
Viena tų knygų, kuri patraukė mano dėmesį savo viršeliu. Lotoso žiedas – būtent tokią tatuiruotę turiu ant nugaros. Tad kaip galiu neperskaityti knygos tokiu pat viršeliu.
Galbūt pats siužetas ir nebūtų tai, dėl ko ją būčiau pasirinkusi. Bet tai jau mano individualus reikalas. Nesu didelė nuotykių knygų gerbėja, o būtent į nuotykių romaną man tai ir panašu.
Dalia Smagurauskaitė. Asmeninio archyvo nuotr.
Autorė mus skraidina laiku. 1701 metai ir Indija. Madraso gubernatorius Tomas Pitas neatsilaiko ir įsigyja įstabaus grožio nešlifuotą deimantą. Gubernatorius sugalvoja kaip jį slapčia išgabenti iš šalies į gimtąją Angliją. Tačiau deimantas nebeleidžia juo pasimėgauti, o pradeda sėti nelaimes.
Tuomet mes nukeliami į 2011 metus – Belgija ir Marokas. Meno ekspertė Adelė, kartu su savo mylimuoju, sukurpia planą, kaip pavogti tą patį Madraso deimantą. Šį kartą jis milijonieriaus rankose. Tačiau per tiek metų deimanto prakeiksmas neišnyko. Adelė slapstydamasi atsiduria Maroke, kur laukia draugės Sofijos pagalbos. Va čia ir prasideda visas nuotykis ir intriga.
Būtent antroji romano pusė ir Marokas man patiko labiausiai. Tikrai jutau, kad autorė yra keliaujantis žmogus (autorė yra prisiekusi keliautoja ir žurnalo “Keliauk!” sumanytoja bei vyriausioji redaktorė) – aplinka, atmosfera, kvapai, kultūra… Tikrai panorau teleportuotis į Maroką 😀
“Juk čia Marokas, tūkstančio ir vienos nakties karalystė, čia vaizduotė taip įsiaudrina, kad net sveiko proto žmonės pameta galvą dėl tokių paikų dalykų kaip demonai ir džinai…”
Kai rašai apie lietuvių autorius, tai kažkaip nejauku: “O jei skaitys?”, “O jei įsižeis?” ir pan. Bet tiesiog jutau, kad knyga tarsi nesubrandinta iki galo. Labai puikus pavyzdys būtų salotos. Daug skanių ir šviežių ingredientų, tačiau trūksta padažo, kuris visus juos apjungtų į vientisą patiekalą.
Įdomus siužetas (puikiai tinkantis komiksams), tačiau nieko per daug gilaus ar sudėtingo. Nesijaučiau tiek įtraukta, kad jausčiau įtampą “o kas gi bus toliau?”. Veikėjai įsimenami, tačiau neprisijaukinau jų tiek, kad labai mylėčiau ar nekęsčiau. Tačiau man patiko pabaiga 🙂
Tad arba tai ne mano tipo literatūra, arba šiai knygai dar reikėjo pabręsti. Įvardinant vienu žodžiu – POTENCIALAS.
“…kiekvienas renkamės, kaip gyventi. Visi veiksmai, priimti sprendimai kur nors veda, tereikia pasirinkti teisingą kelią.”
Gero skaitymo
BOOK I TOOK 