“- Kad taptum tikru meistru, turi sunaikinti ne mažiau negu sukurti.”
Vienas tų variantų, kai neperskaičius knygos iki pabaigos, aš būčiau, tikriausiai, ja nusivylusi. Nepaprastai aukštus lūkesčius keliu kiekvienai Elif Shafak knygai. Tikriausiai ir negali būti kitaip, juk taip patiko jos pirmosios skaitytos – “Keturiasdešimt meilės taisyklių” bei “Trys Ievos dukterys”.
Istorija sukasi XVI a. Stambule. Į sultono Suleimano rūmus atvyksta vaikinukas vardu Džahanas. Baltojo dramblio Čhotos, padovanoto sultono rūmų žvėrynui, varovas ir geriausias draugas (jų draugystė tęsiasi visą gyvenimą). Berniukas nepabūgsta meluoti, kad išgyventų, tačiau tuo pat metu yra naivus ir nekaltas. Rūmų intrigos įsuka jį taip, kad tik knygos pabaigoje ima atsiskleisti visų aplinkui vykusių įvykių paslaptys.
“- Išmokęs kalbą, gauni raktą į pilį…<…> Ką rasi viduje, priklauso tik nuo tavęs.”
Pirmąją knygos pusę skaičiau sunkokai. Gal dėl to, kad negalėjau vienu prisėdimu perskaityti daug. Mano vaiko neramus miegas man neleido to daryti. Tad ir įsitraukimas buvo toks padrikas. Skaičiau ir vis nesupratau, kodėl rašo apie vienus ar kitus dalykus? Tai veikėjai tiltą stato. Tai mečetę. Čia kažkokia nelaimė nutiko. Čia jau apie meilę rašo. Tačiau įpusėjus knygą radau atsakymą, kuris man viską paaiškino.
Džahaną po sparnu priglaudžia vyriausiasis sultono architektas Sinanas. Būtent jis ir ima mokyti vaikinuką – tiek architektūros, tiek gyvenimo paslapčių. Nesu labai susipažinusi su Turkijos architektūros istorija, tad tik perskaičiusi visą knygą pabaigoje radau autorės pastabas, kuriose sužinojau, jog Sinanas buvo realus istorinis asmuo. Kad daugelis veikėjų buvo realūs asmenys, tik vardan kūrybinių knygos sprendimų, jų gyvenimo metai ar mirties datos buvo kiek pakeisti. Tad labai rekomenduoju pirmiausiai perskaityti pabaigoje esančias autorės pastabas. Aš tikrai būčiau kitaip įsijautusi į šią istoriją.
Prie Tadž Mahalo statybų prisidėjo Sinano mokinys
Sinano architektūros darbai
Ši knyga man primena Konkordijos Antarovos “Du gyvenimus” arba Gregory David Roberts “Šantaramą”. Įvykių gausa, aplinka, intrigos šiek tiek nukėlė į tų knygų pasaulį. Tad kam patiko tos, galite bandyti šią.
“Ir pastatams, ir žmonėms būtina pusiausvyra, jos netekę, sugriūva abu.”
Žinoma, ir kaip be meilės? Džahanas ir Mihrimah. Dramblio varovas, architekto pameistrys ir sultono gražuolė duktė. Visa jų susižavėjimo istoriją kaip lengvas šilkinis siūlas įpinama į visą intrigų, mūšių, statybų sukūrį. Jų susitikimai išbarstyti per visus 514 puslapių, o trauka vienas kitam pateikiama kaip meilės scenos indiškuose filmuose – lyg ir supranti, kad kažkas daugiau tarp jų vyksta, bet autorė nieko tiesiogiai ir neparašo. Tačiau įtikina. To ir užtenka.
Man labai patiko Džahano draugystė su čigonais. Kažkaip skaičiau ir mąsčiau, kad kaip dažnai gyvenime būna – aplinka gali tave spausti galvoti kaip visi, bet būtent tai tave ir pražudo. Čigonai, daugiatautiniame Stambule, buvo laikomi visiškomis atmatomis. Šalintis, bėgti kuo toliau juos pamačius. Bet Džahanas to nepadaro. Kaip tik, susidraugauja su čigonų vadu. O šis jam tampa draugu visam gyvenimui. Priverčia susimąstyti.
“Tą akimirką jį apgaubė keista ramybė. Pirmą kartą susitaikė su savimi. Pasijuto visatos dalimi, o visata tapo jo dalimi. Pagaliau suprato mokytojo žodžius. Visatos centras ne Rytuose ir ne Vakaruose. Visatos centras ten, kur žmogus nusilenkia meilei.”
Kaip visada, Elif Shafak nepaliks be minčių apie tikrąsias gyvenimiškas vertybes. Sąžinę ir teisingumą. O kur dar Stambulo (ir net Indijos) pastatų grožis. Tad galiausiai perskaičius iki pabaigos, galiu pasakyti, kad man patiko. Sunkokai skaitėsi, bet… patiko 🙂
Gero skaitymo
BOOK I TOOK 