“Jei jausimės atsakingi už tai, kaip save išreiškiame <…>, taip nutiesime kelią į artimumą.”
Jau nuspėju, kad tai bus viena trumpiausių mano apžvalgų. Supratau, kad negalima daryti didelio gap’o tarp knygos skaitymo ir jos aprašymo. Daug kas užsimiršta. Ypač TA emocija, kuri aplanko užvertus paskutinį knygos puslapį.
Knyga apie santuoką ir meną gyventi kartu. Mano mylima tema. O dar kai perskaičiau citatą iš šios knygos – apie santykius po vaiko gimimo. “Kaip peiliu į širdį” – pagalvojau (žemiau pateikiu minėtą citatą).
“Mūsų vaikams reikia tiek daug, bet pasijustame siaubingai, jei kaltintume juos už jų “vaikiškus” poreikius. Būdami geri tėvai, mes mielai jais pasirūpiname <…> ir mums negaila dėl jų išlietos energijos. Tačiau kai mūsų vidiniai ištekliai išsenka ir norime, kad mūsų poreikiai bent kartą būtų patenkinti, ar tik nepagausime savęs nukreipiant pyktį į sutuoktinį. Nors žinome, kad neteisinga pykti ant savo vaikų už jų poreikius, pykti ant sutuoktinio atrodo kone racionalu.”
Puoliau skaityti ir pradžia manęs nenuvylė. Beveik kiekviename puslapyje braukiausi mintis (ir ne po vieną, o kelias). Ir staiga stop… Kaip prasidėjo, tai tęsėsi iki pat pabaigos – blogas, LABAI blogas vertimas. Pažodinis sakyčiau. Skaitydama supratau, ką autorė nori pasakyti, bet lietuviško sakinio struktūra, tiesiogiai išversti žodžiai mane tiesiog žudė.
Tad sunku vertinti knygos gerumą. Tikiu, kad perskaičius angliškai šią knygą pamilčiau labiau.
autorė Dr. Daphne de Marneffe
Bet pabandžiau atsiriboti ir skaitydama priėjau išvadą, kurią radau ir pačioje knygoje minint – jokia literatūra apie santykius ar santuoką nebus tokia veiksminga, jei ją skaitys tik vienas iš partnerių. Ir negalėčiau pritarti labiau. Juk tiltui pastatyti reikia dviejų krantų. Žinoma, ir vienam skaitant jau yra gerai. Ypač jei tai daro moteris (pripažinkit, nuo jos santykiuose labai daug kas priklauso). Bent aš pati stengiuosi tomis mintimis su vyru pasidalinti garsiai. Gera psichologinė literatūra vis tiek viduje pasėja gerų idėjų, keičia tave iš vidaus. Bet ilgainiui, jei pora ties geromis praktikomis nedirba, viskas tiesiog užsimiršta.
“Suaugusio žmogaus gyvenime tikslo ir prasmės jausmas kyla iš psichologinio tobulėjimo dviem kryptimis – leidžiantis giliau vidun ir plečiantis į išorę.”
O gal kaip tik, kaip viename juokingame paveikslėlyje mačiau (gaila, kad neberandu) – vyras sako žmonai: “Ir viskas tarp mūsų buvo gerai, kol nepradėjai skaityti apie tuos santykius…” 😀
Knyga skirta brandesnio amžiaus poroms, tačiau dauguma informacijos yra pritaikoma kiekvienos poros santykiuose. Ir tikrai norėčiau autorės pateikiamas santuokos temas/ problemas aprašyti išsamiau, bet nusprendžiau, kad žemiau parašysiu daugiau citatų, kurios man šioje knygoje patiko, o ar skaityti šią knygą jums, nuspręskite patys.
“Įvairavę į kliūčių ruožą, esame priversti, neretai prieš savo valią, pripažinti, kad visa jaunystės laikotarpio veikla, skirta gyvenimui susikurti, – darbas, santykiai, vaikai, manai, – nepadėjo įveikti viduje neišspręstų problemų. Mes vis dar ilgimės, nors tikrai nežinome ko, o tai, ką pasiekėme, mūsų iki galo nepasotina.”
“Paradoksalu, bet vaikiška priklausomybė be gėdos jausmo bei jos tenkinimas tiek spontaniškais meiliais žodžiais ir veiksmais, tiek nuolatiniu dėmesingumu ir kito branginimu kasdieniuose santykiuose ir yra tai, kas sukuria “brandžias” sąjungas.”
“Mūsų asmeninė ir kultūrinė santuokos paradigma, regis, taip dažnai teigia, jog jeigu esame nelaimingi, tai dėl to, kad partneris neatitinka mūsų poreikių ar į juos neatsiliepia.”
“Jeigu mes neįstengiame pasirūpinti savo pačių emocijomis, mūsų partneriui bus sunku pasirūpinti mumis. <…> Ir tik pagalvokite, kaip skaudu, kai jis neprisiima atsakomybės už savo paties emocijas.”
“Esama santuokų, kurias reikia nutraukti.”
Labanakt
BOOK I TOOK 