“”<…> Don’t you want to learn about your future?
“Only if it’s a happy one.””
Skaitydama Elif Shafak knygą “Black Milk” – apie jos gyvenime trukusį juodą pogimdyvinės depresijos periodą, sužinojau, kad būtent tuo metu ji rašė knygą “Stambulo pavainikė”. Netrukus po to gimė ir “Keturiasdešimt meilės taisyklių”. Pasirodo, kad ir tokiu metu gali gimti bestseleriai.
“Some women were devoted smilers; <…> How could one ever learn to do so naturally something so unnatural…”
Tik atradusi šią autorę, kaip pamišusi norėjau visų, t. y. VISŲ jos knygų SAU. Ir jokios kalbos apie bibliotekas negali būti 😀 Lietuviškai neradau (Rasele, nepamiršk pasiknisti savo bibliotekoje, nes sakei, kad turi 😀 ), tad mano vyras man ją padovanojo atsiuntęs iš Bookdepository.
Nemeluosiu, skaityti angliškai man malonumas buvo mažesnis. Nors mėgstu skaityti angliškai, dažniausiai tai būna biografijos. O šiuo atveju, nors autorė ir pati iškart rašo angliškai, man norėjosi į istorijas panirti gimtąja kalba. Na, bet čia tik kalbos niuansai.
Istorija pasakoja apie dvi merginas. Armanuš (nežinau, ar taip išverčia į lietuvių kalbą), amerikietės ir armėno dukrą, kuri išvyksta į Turkiją ieškoti savo šaknų. Armanuš apsistoja pas savo patėvio šeimą – jo motiną ir seseris. Ir ten susipažįsta su kita istorijos dalyve, savo netikra pussesere Asia. Merginą motina pagimdė būdama 19 metų nuo niekam nežinomo vyro. Abi merginos susidraugauja. Iš pirmo žvilgsnio jos atrodo labai skirtingos, bet iš tiesų jos turi daugiau bendro nei kam gali atrodyti. Šaknų paieškos, pokalbiai apie gyvenimą, skirtingus požiūrius, norą kapstytis po praeitį arba ją nustumti amžiams ir… Jonny Cash muzika 🙂
“…a past that one knew nothing about and the other chose not to remember.”
Kaip ir būdinga autorės kūrybai, už pagrindinės istorijos slypi nemažai istorinių arba religinių faktų. 1915 metų armėnų genocidas, dabartiniai armėnų ir turkų santykiai bei požiūris į istorinius skaudulius. Turkų kultūra ir pačių turkių moterų vaidmuo – nuo trumpų sijonų ir tatuiruočių salonų iki kasdienių maldų bei pokalbių su juodžiausias paslaptis žinančiais džinais.
Kiekvieną kartą skaitydama Elif Shafak knygas neatsižaviu jos gebėjimu į turkų kultūrą ir žmones žvelgti kosmopolitišku žvilgsniu, bet kartu ir puikiai parodyti įsisenėjusius kultūrinius įpročius. Ir kaip visa taip persipina.
Visgi po pirmųjų autorės skaitytų knygų euforijos, ši man patiko kiek mažiau. Knygos pradžioje pagrindinė veikėja buvo Asios mama Zelia. Tad kai veiksmas peršoko visais 19 metų į priekį ir kalba pradėjo suktis apie Asią ir Armanuš, šiek tiek nusivyliau (gal net susierzinau). Žinoma, tolimesni įvykiai įtraukė, tačiau įspūdis jau ne tas. “Keturiasdešimt meilės taisyklių”, “Trys Ievos dukterys” ir “Black Milk” pagal eilę eina kiek aukščiau už šią. Toliau skaitau mano mėgstamos turkės kūrinius, tad tikiuosi, kad ir jie nenuvils.
“Man is born free but everywhere is in chains. In reality, the difference is that the savage lives within himself while social man lives outside himself and can only live in opinion of others, so that he seems to receive the feeling of his own existence only from the judgement of others concerning him.”
Geros skaitymo
BOOK I TOOK 