“…retkarčiais tikriausiai nutinka taip, kad viskas paaiškėja staiga, greičiau nei per sekundę, gal net per tūkstantąją jos dalį.”
Apie šią knygą sunku paprastai kalbėti, nes ji tikrai nepaprasta. O pažintis prasidėjo nuo autorės, o ne jos kūrybos.
“Net oda pašiurpo, kai tas jausmas staiga tapo aiškiai suvokiamas, kad visą laiką gyvenai ne taip, kad viskas yra ne taip, kaip turėtų būti, bet nugyventa jau tiek, kad nieko nebeištaisysi. Niekada”
Kai leidykla “Tyto alba” pakvietė į lietuvių autorių knygų naujienų pristatymą, nesitikėjau, kad jis taps malonia pažintimi su rašytoja (ir mokytoja iš Vilkaviškio) Daina Opolskaite. Šalia jos sėdėjo tikrai žinomesni literatūrinio, religinio, politinio ir pan. pasaulio veidai, tačiau kai autorė prabilo, auditorija net nuščiuvo… o po to pradėjo ploti. Ir nieko stebuklingo ji nepasakė, tačiau jautėsi, koks turtingas jos vidinis pasaulis, su kokia ramybe ji kalbėjo, kokia nuostabiai švari ir raiški lietuvių kalba.
“Svaigus letargas patikimai laiko susupęs mano kūną abejingumo drobule, o susitaikymo morfinas plūsta visomis gyslomis ardydamas augantį skausmo pojūtį.”
Pati autorė, viename interviu, kai jos paklausė, ar jos nevaržo mažų miestelių aplinka, kuriuose gyvena ir dirba, yra pasakiusi: “Kažkiek tikrai varžo, bet manau, kad didžiosios laisvės yra žmogaus viduje. Nesvarbu, kur tu esi, svarbu, kiek yra tos vidinės erdvės. Ją galima išplėsti iki begalybės. Skaitymas ir rašymas labai padeda.” Ir patikėkit, tai tikrai jaučiasi jos tekstuose. (Skaitykite: 15min.lt interviu)
“Dabar kasdien prisiminadama viską iš naujo ir iš naujo, galiu pasakyti, kad žmogaus sąmonė nesuvokiamais būdais bendrauja su dar nesutiktais žmonėmis. Ji nuolat pasirengusi ir nesąmoningai ieško tų, kurių ilgisi. Tai nesuvokiama, bet taip yra. Esu tuo įsitikinusi.”
Autorė anksčiau yra parašiusi istorijų vaikams ir paaugliams. Viena jos knygų net laimėjo Metų knygos paaugliams titulą. Ir štai knygų lentynas pasiekė jos novelių rinkinys “Dienų piramidės”.
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Daina Opolskaitė
Knygą sudaro 13 novelių. 13 nuostabių istorijų apie žmogų, jo kasdienes viltis, svajones, skausmą, netektis, džiaugsmą. Skaitai ir kartu jauti kiekvieną veikėjų išgyvenimą. Tiesiog tobulai perteikiamos istorijos, kai tiesiogiai neparašoma, kas veikėjas, arba koks jo darbas ar pan., bet iš viso bendro konteksto tu supranti kas ir apie ką čia. Čia jau autorės talentas taip meistriškai valdyti žodį, kad tiesiog įsivaizduoji viską – aplinką, kvapą, atmosferą, emociją – tiesiog viską. Tokia tikra, kad jokia verstinė knyga niekada negalės lygintis su lietuviškai suguldyta emocija. Tiesiog. Ir nepamenu, kad kada būčiau pasibraukus tiek gražių minčių, sakinių, o knygos kampeliai būtų taip gausiai užlankstyti (kol kas laimi nebent mano mylima Elif Shafak ir jos “Keturiasdešimt meilės taisyklių” 😀 ).
Gal nemėgstat novelių? Aš ir pati nesu didelė jų skaitytoja (vėlgi, pasikartosiu, jeigu ne autorė), bet šios tiesiog pasaka, stebuklas, negailėsiu gražiausių žodžių. Ir tikrai ateis diena, kai dar kartą paimsiu šią knygą į rankas ir mėgausiuosi jau kiek primirštomis istorijomis. O šiam kartui mano mėgstamiausios lai būna šios – “Tai, kas tikra”, “Skola”, “Stebuklingas žmogus”, “Madlena ir aš”, “Daiktų skambėjimas”, “Prieblandos valanda” ir “Niekada”. Bet kitos ne mažiau nuostabios. Tiesiog randi tiek daug savęs.
“Bet ne, žodžiai dar ne viskas, žodžiai apskritai yra niekas, yra kai kas, kas nepalyginamai svarbiau už bet kokius žodžius.”
Gero skaitymo
BOOK I TOOK 