“Akimirka? Koks žiaurus žodis.”
Plonytė (vos 127 puslapių) knygutė menišku viršeliu. Net nereikia skaityti knygos aprašymo, kad norėtum ją perskaityti – pavadinimas ir viršelis – to gana.
Tačiau tai vienas tų atvejų, kai negalima spręsti apie knygą pagal jos viršelį. Ir ne, tai nereiškia, kad viršelis gražus, o knyga ne. Tiesiog ji nelabai ką bendro turi su motinyste. O man jau motiniškas genas buvo suveikęs, kai pamačiau pavadinimą 😀
autorius Graham Swift ir angliškas knygos viršelis
Istorija vyksta 1924 – ųjų kovo mėnesio Motinų sekmadienį (ale Motinos diena). Dvidešimt dvejų metų Džeinė, našlaitė, kuri dirba kilmingų anglų namuose tarnaite. Tą lemtingąjį sekmadienį ji neturi pas ką važiuoti, neturi mamos, kurią galėtų aplankyti. Tad naudojasi proga susitikti su kilmingu kaimyninio dvaro paveldėtoju, netrukus vesiančiu Emą Polu. Slaptas romanas. Viena diena lovoje. Ir išsiskyrimas. Visam laikui. Kodėl? Kas nutiks? Kodėl į šiuos įvykius Džeinė žvelgs jau iš 90 – ties metų sėkmingos rašytojos perspektyvos?
“…priimti visus gyvenime vykstančius dalykus? Juos priimti – viso gyvenimo darbas.”
Tikriausiai padariau nedovanotiną klaidą imdama šią knygą po ką tik perskaitytos Noros Ikstenos knygos “Motinos pienas”. Visai ne ta nuotaika. Tad būsiu nepopuliari ir neišgirsiu “Motinų sekmadienio”. Knyga man pasirodė primityvoka ir net kiek erzino. Tad vėl pasikartosiu, kad knygą reikėjo skaityti būnant kiek labiau lengvos, pavasariškos nuotaikos.
Nemažas akcentas skiriamas kalbos lyriškumui. Lyriškumui su lengvu gašlumu. Plaukiantys, vaizdingi sakiniai, kurie sukuria daugiau nuotaikos nei turinio. Pati istorija labai aiški, kažkokių užslėptų minčių nelabai radau. Tik pati istorijos pasakojimo seka šokinėja, taip sukurdama šiek tiek intrigos. Bet šiaip, autorius nebando labai nuslėpti to, kad Džeinė taps rašytoja. Vadinasi nebebus tarnaitė. O tokį sprendimą ją privers kažkas padaryti. Va kas ir kodėl, jau darosi įdomu? Ir kodėl su Polu jie susitiks paskutinį kartą?
“Staiga ją užliejo netikėtos laisvės pojūtis. Jos gyvenimas tik prasideda, jis nesibaigia, nesibaigė. Ji niekada nesugebės paaiškinti (nors niekas ir neprašys) šios nelogiškos, viską persmelkiančios permainos. Tarsi diena būtų išsivertusi išvirkščiai, tarsi tai, ką ji paliko už nugaros, nebuvo uždaryta, prarasta, palaidota name. Tas jausmas kažkaip susiliejo – plūsdamas iš vidaus išorėn – su jos alsuojamu oru. Ji niekada nesugebės to paaiškinti, bet nesiliaus to jautusi ir tada, kai sužinos – o sužinos, – jog ši diena iš tiesų išsivertė išvirkščia. Ar gali gyvenimas vienu metu būti toks žiaurus ir toks dosnus?”
Tad jei galėčiau laiką atsukti atgal, šią knygą skaityčiau jau pavasarį, kur nors ant suoliuko, gerdama kavą (vaikas aišku tobulai miega vėžimėlyje), o aš neskubu ir tiesiog mėgaujuosi tekstu… Bet ne turiniu. Deja.
“…kad daugelio dalykų gyvenime – ak, kur kas daugiau, nei mums atrodo, – nepavyks paaiškinti niekada.”
Gero skaitymo
BOOK I TOOK 