“O kaip žvėris žmogus? Kiek vertas jis?”
Tai viena tų knygų, kuriai neturėjau jokių lūkesčių. Pažvelgus į viršelį ne iškart susiejau su juodaodžių vergovės istorija – juodas moters siluetas ir medvilnės pumpurai. Ši knyga man buvo rekomenduota, kaip viena mėgstamiausių, tad kaip aš galėjau atsisakyti susipažinti su ja iš arčiau?
Istorija prasideda XVIII a. Ganoje. Gimsta dvi seserys – Efija ir Esė. Viena motina, skirtingi tėvai. Skirtingi žemynai – Afrika ir Amerika. Skirtingi likimai. Laikai, kai britai gerai mokėdavo vietos kaimelių “karaliams” už žmonių likimus ir gyvenimus. Kaip gyvulius gabendavo į Ganos pakrantės Keip Kosto pilį ir toliau plukdydavo į Ameriką. Vien todėl, kad jis juodas… Tarsi nenorėtų gyventi, turėti šeimos ir tiesiog džiaugtis kasdienybe laisvėje.
Seserys net nežinojo apie viena kitos egzistavimą. O buvo visai šalia. Esė įkalinama pilies požemiuose kaip vergė. O Efija ištekinama už anglo ir džiaugiasi tos pačios pilies gyvenimo privalumais.
“Tačiau visą likusį gyvenimą Esė, matydama baltojo veide šypseną, prisimins tą kareivį, nusišypsojusį jai prieš vedantis į savo kambarius, ir kad, kai baltieji šypsosi, tai tik reiškia, jog su kita banga atplaukia dar daugiau blogio.”
Knygos pirmuose puslapiuose nubraižytas giminės medis, kuriame matyti, kaip nuo Efijos ir Esės tolyn keliauja nauji žmonių likimai – santuokos, vaikai, vaikų vaikai ir t.t. Kiekvienas jų pasakoja savo istoriją, kuri persipina su prisiminimais iš senelių ar prosenelių laikų. Kol istorija nuveda iki šių dienų Amerikos.
Tai knyga, kurią skaičiau ne šiaip, kaip eilinę istoriją apie vergovę (jeigu kalbant apie žmonių skausmą galima sakyti “eilinę”). Pasidomėjus autore Yaa Gyasi, ši knyga tampa dar intymesnė. Pirmiausiai, kai pamačiau, kad autorė dviem metais jaunesnė už mane, sukilo pagarbos jausmas. Tikriausiai visada pasilygini su daug pasiekusiu vienmečiu, o ji jau literatūros apdovanojimus susižėrusi ir į 25 kalbas išversto romano (debiutinio romano!) autorė. Fantastika!
autorė Yaa Gyasi/ Photo credit: Michael Lionstar
Ir nors ši knyga į pasaulį atkeliavo 2016 metais, jos idėja Yaa kilo dar 2009 metais, kai ji lankė savo protėvių žemę Ganą ir Keip Kosto pilį. Kai jautė, kad Amerikoje yra nepakankamai amerikietė, o Afrikoje afrikietė. Tarsi be šaknų. Nepakankama. Bet kai kiekvienos kartos poelgiai įsirėžia į pasąmonę ir tarsi nematomas siūlas nuvilnija per būsimus likimus.
Labai įdomu tai, kad tą patį rašė ir Michelle Obama savo knygoje, kai nuvykusi į Keniją pas Baracko močiutę, pajuto, kad ji niekur iki galo nėra sava. Atsižadėta ir nepriimta vienu metu.
“Žinai, kas yra silpnas? Silpnas yra tas, kas elgiasi su kitais kaip su savo nuosavybe. O stiprus – tas, kuris žino, kad kiekvienas priklauso pats sau.”
Vergovė, diskriminacija, meilė sau, vyrui ar moteriai, vaikams. Viskas pateikiama per šeimos prizmę. Vietomis net fiziškai skaudėjo skaityti. Kai šaukiau: “Neee, prašau, tik ne tai!!!” Vietomis istorija skaitėsi labai nepaliesdama, bet dėl to nemažiau įdomiai. Emociškai stipru, tačiau skaitydama neapsunkau. Lengvai įsivaizdavau kiekvieną veikėją. Ir apie kiekvieno likimą norėjau žinoti.
“…kartais tam, kad liktum laisvas, prireikia neįsivaizduojamos aukos.”
Man labai pasisekė, kad į mano rankas pakliūva viena už kitą geresnės knygos. Drąsiai rekomenduoju!
Gero skaitymo
BOOK I TOOK 