“Kaip pamatyti, kad žmogus meluoja? Ar tai įmanoma, jei tas žmogus įsitikinęs, kad sako tiesą?”
Ir iš tiesų, naujasis Jo Nesbo kriminalinis trileris mano rankose atsirado tikrai ne dėl to, kad būčiau buvusi Jo Nesbo arba trilerių gerbėja. Su šiuo garsiuoju Norvegijos autoriumi (kuriam šiemet sueis 59 metai), tituluojamu vienu geriausiu trilerių rašytojų pasaulyje, nebuvau susipažinusi. Na, bent per jo knygas tai tikrai ne. Esu mačiusi pagal jo romaną “Galvų medžiotojai” pastatytą filmą tuo pačiu pavadinimu (2011 m.). O ir filmą žiūrėjau tik dėl to, kad prieš gimstant sūnui pati buvau headhunterių (arba kitaip, personalo paieškos) profesijos atstovė. Ir apie jo garsųjį personažą detektyvą Harį Hulę esu girdėjusi. Tad norvego kūryba kažkaip šmėžuodavo aplink, bet manojo kelio nekirsdavo.
Jo Nesbo/ Photo credit: Jo Nesbo/Facebook
“- Mes, žmonės, esame praktiški. Jei kadais priėmėm sprendimą ir kelio atgal nebėra, iš paskutiniųjų stengiamės pateisinti save, idant klaidos mums nesivaidentų ir nebekankintų. Manau, toks yra laimingo gyvenimo receptas.”
Pamačiusi Jo Nesbo naujieną “Makbetą”, knygą panorau perskaityti daugiau dėl Šekspyro nei dėl jo paties (nors jei būčiau pamačiusi tą handsome norvegą nuotraukose anksčiau, greičiau susizgribčiau 😀 ). Romanas rašytas remiantis Šekspyro tragedija “Makbetas”, o man visada patiko įvairūs šiuolaikiniai, bet klasika paremti menai/ interpretacijos – spektakliai, filmai, knygos ir pan.
Istorija apie bevardį miestą ir jame karaliaujančius korumpuotus policininkus ir narkotikų gaujas. Karas dėl valdžios kiekvieną jos siekiantį pavertė bebaimiu žudiku arba prisitaikėliu. Policininkas, specialiojo būrio vadas Makbetas iš lėto pradeda jausti valdžios skonį. Ir tampa priklausomas – nuo to skonio, narkotikų ir, aišku, mylimosios Ledi. Tačiau kartu su valdžia į nugarą ima kvėpuoti paranoja. Kas draugai, o kas išdavikai? Ar pasiekimai atneš laimę? O gal prasmės jausmą?
“- Ponia, nė vieno iš mūsų negerbia dėl asmenybės. Mus gerbia už tai, ką padarom kitiems. Ypač tiems, kurių pagarbos patys taip trokštam…”
Ir štai paėmus į rankas gan storą (573 psl.) knygą suabejojau savo pasirinkimu. Taip gerai viena po kitos skaitėsi knygos. Kaifavau tiesiog. Nors ne visi pastarieji skaitiniai man patiko, bet nenoro skaityti tikrai nesukėlė. Ir štai “Makbetas”. Prisiekiu, pradžioje skaičiau ir su kiekvienu puslapiu vis labiau bijojau. Ir bijojau tikrai ne istorijos. Bijojau to, kad nebenoriu skaityti… “Viskas, metu. Tiek gerų knygų nuo knygų spintos tiesiog spoksote spokso į mane, o aš čia kankinuosi su šia.” – vis galvojau ir kovojau mintyse. Bet nemečiau. Nes žinojau, kad jei neperskaitysiu dabar, tai jau niekada neprisiversiu jos daugiau atsiversti. Ir ką jūs galvojat?! Ties 50 puslapiu taip pramušė, kad melsdavau vaiką ilgiau miegoti pietų miegą, kad tik galėčiau skaityti toliau. 😀
Ir po tų 50 puslapių viską pakeitė radare atsiradusios moterys. Makbetas ir jo Ledi, prabangių lošimo namų savininkė, kurios skaudi jaunystės istorija palieka savo randus. Tad žinoma, tada supranti, kad Makbeto sprendimai yra ne jo sprendimai. Viską čia suka moteris. Kaip visada 😀
“Makbetas stebėjo, kaip Ledi grakščiai žingsniuoja per laukiamąjį, svarstė, ar kada nors ją perpras. Ir ar tikrai norėtų ją perprasti. Argi ne dėl šios paslapties pametė dėl jos galvą?”
Skaičiau kelis knygos atsiliepimus ir buvau susidariusi baisesnį įspūdį apie knygos nuotaiką – tamsa, skausmas, narkotikai, žudynės. Viskas taip kraupu ir gąsdina. Bet ar aš čia tokia nejautri, ar kaip, bet visi šie dalykai man nesukėlė jokio sunkumo jausmo skaitant. Kažkaip visos tos intrigos taip įtraukia, kad net nesureikšmini kraujo, šūvių ar nukirstos galvos. Čia kaip kokie “Sostų karai” – žiaurumo daug, bet jis nesugeba užgožti intrigos.
“Tarsi kalbos apie tai, ką žmogus gali padaryti kitam žmogui, jo nebestebintų.”
Ir kas man labai patiko, tai nemažai prasmės šiuose veiksmo vingiuose. Rašytojas priverčia susimąstyti beveik apie kiekvieno veikėjo gyvenimo sprendimus – ar pasiekus tai, apie ką svajoji, tikrai pajausi laimės ir prasmės pojūtį? Kaip jautiesi, kai nebeturi antro šanso susigrąžinti tai, ko nevertinai? Ar gali dėl valdžios paaukoti tave mylinčius? Kaip pasitikėti žmogumi, kai tave nuvilia ir išduoda? Ir dar daug tokių gyvenimiškų ir kasdienių klausimų, kuriuos kiekvienas galime sau užduoti.
“O ką daryti, jei pergalė palieka kartėlį? Jei jos kaina per didelė ir mieliau rinktumeisi pigų pralaimėjimą? Ką daryti tada?”
Man ši knyga labai priminė Andriaus Tapino “Vilko valandą” ir “Maro dieną”. Jas skaičiau seniai, tad tiesiog prisimenu tą patį jausmą skaitant. Kokybiškas tamsus literatūrinis pasaulis, kuris sukuria daugiau vilties nei niūrumo. Dabar aš tikrai neabejoju, kodėl Jo Nesbo laikomas vienu geriausiu trilerių rašytojų pasaulyje. Jis tikrai vertas šio titulo. Panašu, kad kaip praėjusiais metais atradau Elif Shafak, taip šiemet atradau Jo Nesbo kūrybą. Teks kibti į Harį Hulę.
Ir pabaigai – žemai lenkiuosi norvegų kalbos vertėjai Giedrei Rakauskaitei. Negaliu lietuviško vertimo lyginti su originalo kalba, bet tai, kaip sklandžiai plaukia sakiniai, man teikė didžiulį malonumą. Tad pradedu atkreipti dėmesį ne tik į rašytojus, bet ir į vertėjus, kurių darbas yra be proto reikšmingas, bet taip dažnai nepastebimas. Pagarba!
“- Žmonių troškimas būti mylimiems ir mylėti suteikia jiems stiprybės, bet taip pat yra jų Achilo kulnas. Tik paviliok juos meile, ir jie nuverčia kalnus. Tik atimk ją, ir mažiausias pūstelėjimas nublokš juos nuo skardžio.”
Gero skaitymo
BOOK I TOOK 