“Katalikybė meldžiasi už amžinąjį gyvenimą, o aš noriu gyventi amžinai nesimelsdamas.”
Garsusis “Meilė trunka trejus metus” ir “14.99€” romanų autorius Frederic Beigbeder ir jo naujausia knyga “Gyvenimas be pabaigos”. Kaip pats autorius įvardija, tai “science non-fiction” knyga apie nemirtingumo paieškas. Gerai visiems žinomas vakarėlių ir romaniukų mylėtojas, Frederic Beigbeder tampa mylinčiu vyru ir dviejų dukterų tėvu. Kartą, kai viena iš dukterų pradėjo nerimauti dėl gyvenimą paliekančių artimųjų, Frederic nepagalvojęs pažada, kad nuo šiol niekas nemirs. Tad tenka surasti būdą, kaip išlikti gyvam amžinai. Arba bent keliais šimtais metų ilgiau. Prancūzas su dukrele apkeliauja garsiausias ir prabangiausias laboratorijas, sanatorijas, biologus ir genetikus, kad sužinotų, ar yra būdas mirčiai apgauti?
“Šiuolaikinis pasaulis man primena dideliu greičiu judančią spūstį. Lyg būtume įstrigę transporto kamštyje, kuriame automobiliai, užuot važiavę lėtai, prilipę vienas prie kito lekia 200 km/h greičiu link prarajos…”
Pirmiausiai, ką davė man ši knyga, tai norą kada vėl perskaityti Frederic Beigbeder senesnius romanus. Namų lentynoje net atradau jo knygą “Romantiškas egoistas” (kažkada labai seniai pirkau sendaikčių turguje), kurioje pilna pabrauktų citatų – taiklių, juokingų, sarkastiškų ir tokių teisingų. Būtent tos senos knygos man tokios Beigbederiškos. Jo sarkazkmas mane tiesiog veža. Toks taiklus humoras, kurį sau gali leisti tik daug žinantis, apsiskaitęs ir savimi pasitikintis žmogus. Toks, kuris nemėgsta kvailumo.
“Nors ir klaikiai alkanas, išdidžiai nebaigiu valgyti košės iš ožkos sūrio, vasabių ir žolių. Vienose pasaulio šalyse žmonės kažin ką atiduotų, kad tik galėtų sočiai pavalgyti, o kituose planetos kampeliuose žmonės moka didžiulius pinigus, kad pažintų alkį.”
Tačiau ši, jo naujausia knyga, jau kiek senstelėjusio Beigbederio rašinys. Labai įdomi tema, kuri aktuali šių dienų pasaulyje, kai žmogus visko nespėja per tą trumpą savo gyvenimą. Kai jaunystės tūsus ir žalingus įpročius pradeda keisti sveika mityba, joga, mankšta, “išgerk 2 litrus vandens per dieną” iššūkiais ir pan. Kelionė per garsiausias ir prabangiausias pasaulio vietas, kuriose vargu ar kada apsilankysi (kur pats Putinas botuliną leidžiasi 😀 ). Daug informacijos apie medicinos pažangą žmogaus jaunystės išsaugojimo srityje. Daug trumpinių, protingų žodžių, kurių nesupranti. Ir, bent jau man, ir suprasti nesinorėjo.
Super žavus Beigbederis nesikeičia ir būdamas vedęs ar turėdamas vaikų. Viengungio mentalitetas vis tiek pramuša. Tad garsusis prancūzas man priminė senstantį tūsovčiką, kuris suvokia, kad turi šeimą ir atsakomybę už ją, bet dar niekaip nepaleidžia tų dienų, kai buvo jaunas ir geidžiamas.
Frederic Beigbeder/ nuot. © Dim
Visgi, kad ir kokia rimta šios knygos pagrindinė tema ar mintis, man kiek pritrūko išliekamosios vertės. Ir pats autoriaus noras užsėsti dvi kėdes vienu metu man neleido iki galo mėgautis skaitymu. Tokiu atveju, arba būtų tas senasis chamiškas Beigbederis, arba labiau koncentruotųsi į nemirtingumo paieškas, tyrimus, mokslinius pasiekimus.
Goodreads daviau šiai knygai 3 žvaigždes. Duočiau gal ir 2, bet ai, dar vieną pridėjau, nes negaliu, patinka man tas chamas, nors tu ką 😀
” – Nemanai, kad gyvenimas be pabaigos būtų nuostabus?
– Mano brangusis vargšiuk, gyvenimas be pabaigos būtų gyvenimas be tikslo.
– Tikrai? Nes gyvenimo tikslas yra pastipti?
– Ne, bet jei nebeliktų mirties – nebebūtų rizikos. Nebūtų nežinios. Kai turi per daug laiko – nebetenki malonumo.”
Linkėjimai
BOOK I TOOK 