“…jeigu daug kas iš mūsų net savo gyvenimo nepatiria iki galo?”
Taip, mano mėgstamo kunigo Algirdo Toliato trečioji religinės terapijos knyga. Šią pasilikau Kalėdų laikotarpiui, kad dar labiau sustiprinčiau švenčių šilumą ir jaukumą. Tačiau knyga tikrai nėra skirta tik žiemos švenčių periodui. Kaip ir prieš tai išleistose kunigo knygose, taip ir šioje, į puslapius sukelti kunigo sekmadieniniai pamokslai. Kiekvienas jų prasideda bibline ištrauka, kuri ir nagrinėjama toliau, įpinant žemiškas mintis ir apmąstymus.
“Įsivaizduojame žinantys geriau ir nesuvaldome troškimo patarinėti. Imame konsultuoti, peršame savo nuomonę, padedame ieškoti idėjų. Iš geros valios, nes manome, kad žmogus neįgalus padaryti to pats. Nemaloni priklausomybė, bet patys jos nejuntame arba neigiame ir nuskriaudžiame tą kitą žmogų – susiauriname jo sąmoningumą, gebėjimus, neleidžiame ieškoti, atimame kūrybingumą. Nusausiname jo galimybių ežerą ir paverčiame pelke, kaip mums atrodo. Ir žmogus sąvęs neatranda, o jei ką ir pamato, ant kranto neištempia, nepasinaudoja.”
Štai šioje citatoje (aukščiau) radau labai daug savęs. Esu visiškas control freak. Tai man labai padėjo darbe, tačiau visada jaučiau, kad gyvenime tai nėra privalumas. Ir ne tik dėl kitų, bet dėl savęs. Tai sukelia be galo daug streso, nes jautiesi taip, lyg viskas nuo tavęs priklausytų. Negali atsipalaiduoti. Priimti kitų klaidų. Tad nuolat kartoju sau, kad tai laimės nepridės. O ir jausmas, kad viską kontroliuoji yra tik iliuzija. Vis dar mokausi atsipalaiduoti. Leisti kitiems improvizuoti. Ir ką?! Ogi tai atneša dar daugiau džiaugsmo, nes galiu atsipalaiduoti, o į mano gyvenimą ateina nauji dalykai, kuriems leidžiu ateiti. 🙂
“Paklauskime savęs: ar tai, ką aš darau, gydo ar sarkdina?”
Pirmąją kunigo knygą skaičiau man ypač sunkiu metu, tad ji man padarė labai didelę įtaką. Jaučiausi, tarsi kiekvienas žodis parašytas man, dabar, kai to labiausiai reikia. Labai rekomenduoju ją perskaityti.
Ši knyga man jau nepaliko tokio sukrėtimo, nes skaičiau būdama rami, pilnatvėje su savimi. Tad jeigu reikėtų palyginti visas tris, sakyčiau, kad pirmoji ir yra Pirmoji, o sekančios eina pagal stiprumą.
“Žmogus, kuris tampa iki galo savimi, – nebepažeidžiamas. Jis subtilus, jautrus, mato ir jaučia, bet kartu įgauna imunitetą nuo baimių. Jis nieko nebesistengia įrodyti, įtikinti, jis tiesiog yra atviras gyvenimui…”
Žinoma, knyga yra kupina gilios išminties, su kuria net labai netikintis žmogus negali ginčytis. Tačiau kas man ir patinka kunigo knygose – nebūtina būti nuolankiu bažnyčios lankytoju, kad skaitytum šią knygą. Kaip esu įvardinusi, tai religinė psichoterapija, o kunigas – psichoterapeutas. Skaitant gali atsiriboti nuo religijos ir žvelgti per gyvenimo patirties prizmę.
“Tai kokia nauda berti “sveikamarijas”? Nei Marija sveikesnė, nei žmogus pasikeitė.”
Kiekvieną skyrių galima skaityti nuosekliai arba atsiverčiant kažkurį vieną, kai norisi įkvėpimo ar medžiagos pamąstymui. Tam tikros mintys kartojasi iš kitų knygų, tačiau natūralu, nes tuo gyvena kunigas, apie tai nuolat kalba, tad, matyt, nepabėgsi.
“…mus varžo mūsų pačių taisyklės, įsitikinimai, nuostatos, stereotipai, net analizės. Gerai ir svarbu analizuoti, ką matome, suprantame, jaučiame, girdime. Bet šimtaprocentinio vaizdo mes nesusidarome, tik vienspusį, matomą tik mūsų pačių.”
Labai pasiilgau Algirdo sekmadieninių mišių. Nėštumui einant į pabaigą ir gimus sūnui, jau nebuvau jose, tad laukiu kokio pavasario, kad vėl nueičiau pasisemti tos geros energijos. O iki tol, nuostabios mintys gula citatomis mano rašiniuose.
Gero skaitymo
BOOK I TOOK 