“…niekada per daug nesusitelk į tai, ko ieškai, kad nepražiopsotum to, ką randi.”
Pavadinimas jau pats savaime kelia didelius lūkesčius knygai – “Nuostaba”. Kas gi nustebins? Kas privers versti puslapį po puslapio? Kas privers pasakyti: “Eina sau! Negali būti…”
Ši knyga, tai amerikiečių autorės Ann Patchett ( g. 1963 m.) (ji man patinka jau vien tuo, kad turi savo nedidelį knygyną) romanas apie paslaptingą Amazonės lakašių gentį, kurios moterys išlieka vaisingos neįtikėtinai ilgai. Tuo susidomėjusi farmacijos kompanija siunčia ten daktarę Svenson, kuri turi atlikti išsamius tyrimus ir paruošti vaistą rinkai. Daktarė Svenson, jausdama, kad ją spaudžia, nusprendžia nutraukti komunikaciją su kompanija ir pasineria tik į tyrimus. Jos ieškoti pasiunčiamas kompanijos darbuotojas Andersas Ekmanas. Netrukus gaunamas laiškas, kad jis mirė. Tad šį kartą su dviguba užduotimi išvyksta kompanijos darbuotoja Marina Sing – išsiaiškinti, kas nutiko Andersui ir suteikti informacijos apie vaisto kūrimo pažangą. Ką ji tokio randa, kad vietoj dviejų savaičių Amazonėje ji nusprendžia praleisti kur kas daugiau?
autorė Ann Patchett/ nuotr. http://bookcritics.org
Mane labiausiai suintrigavo genties moterų vaisingumo tema. Sakyčiau, kad romanui gan netikėta tema. Net google’inausi, ar čia visiškai autorės vaizduotės vaisius, ar tokia gentis išties egzistuoja? Tai ne, nieko neradau 😀
“Visuomenė – tai vienas ilgas nuobodus pašnekesys prie vakarienės stalo, kai esi priverstas pakalbinti kaimyną tiek iš kairės, tiek iš dešinės.”
Visgi ši knyga man sukėlė dvejopus jausmus. Kiekviena knyga man, tai tarsi vaidmuo aktoriui – tu įsijauti į ją, susigyveni su istorija, veikėjais, aplinka ir taip gyveni, kol neperskaitai. Taip ir su šia knyga susigyvenau. Skaitėsi įdomiai, turinys nėra lengvo pobūdžio. Plauki per puslapius ir nei skubėti nori, nei padėti į šalį. Kaskart noriai grįždavau prie istorijos. Tačiau sparčiau versti puslapį po puslapio panorau tik beveik pačioje knygos pabaigoje, kai pradėti atrišinėti užnarplioti mazgai.
Ar ši knyga man sukėlė nuostabą? Nepasakyčiau. Taip ir neatradau vietos, kuri būtų labai nustebinusi. Ypač, kai didžiąją knygos dalį jauti, kad tarsi tempiama guma – veiksmas vyksta, istorija rutuliojasi, bet kažkaip “apie bites, apie ūkį”. Labai daug (man kiek per daug) Amazonės garsų, kvapų ir pavojų aprašymo, bereikšmių Marinos dialogų su kitais veikėjais, kol prasideda visas smagumas. O dar tie košmarai apie tėvą, kurie kaip ir jokios prasmės nesuteikė. Nepaleido mintis, kad gautųsi už knygą geresnis Holivudo filmas.
“Kai jie pamažu brisdavo į vandenį, vildamiesi nepūkštelėti ir nepatraukti dėmesio, pokalbis krypdavo ne į nuostabų drugį nosinės dydžio sparnais, kurį laiką plevenusį jiems virš galvų, bet į mikroskopines kandiru žuveles, gebančias įplaukti į šlapimkanalį ir sukelti katastrofiškų padarinių.”
Supratau, kad turiu visai neblogą skaitytojos nuojautą, nes panašius pabaigos įvykius ir įsivaizdavau. Žinoma, ne visus, bet pagrindinę mintį atspėjau. Na, dar buvau pagalvojusi apie vieną pabaigos variantą, kuris visiems laikams būtų pakeitęs Marinos gyvenimą, tačiau tai neįvyko 😀 Čia gal skaitę numano apie ką aš? 😀
“- Sakoma, kad sesta yra vienintelė dovana, kurią europiečiai atnešė į Pietų Ameriką, bet spėju, kad brazilai būtų išsiaiškinę, kaip po pietų numigti, ir nepatirdami ištisų šimtmečių žudynių ir vergijos.”
Jeigu vertinčiau šia knygą kaip atskirą istoriją, tai taip, ji man patiko. Bendrame šiemet skaitytų knygų kontekste ji puikus variantas pasiskolinti iš draugės ar bibliotekos. Toks įdomus, tačiau gyvenimo labai nesupurtantis vakaro skaitinys.
“Matai, viltis yra klaikus dalykas. Nežinau, kam atėjo į galvą priskirti viltį prie dorybių, nes ji anaiptol nėra tokia. Ji – kaip maras. Viltis – tai lyg vaikščiotum su meškerės kabliuku gerklėje ir kažkas jį vis timpčiotų.”
Gero skaitymo
BOOK I TOOK 