“Kai buvau jaunas, labai jaunas, dar prieš vasarą Prancūzijoje, iš kailio nėriausi, kad būčiau geras žmogus.”
Pirmasis airių autorės Liz Nugent romanas “Išnarplioti Oliverį”. Viena tų knygų, kurios viršelį Instagrame mačiau dažniausiai. Matyti, kad intriguojantis knygos aprašymas vilioja daugelį skaitančių. Ir noras išnarplioti Oliverį.
Pagrindinis knygos veikėjas Oliveris – sėkmingas vaikiškų knygų rašytojas. Vieną dieną jo gyvenimas griūva. Jis sumuša savo žmoną Elis. Kodėl? Kas tokio įvyko, kad žmogus pratrūko? Žinodamas, kad sugriaus savo sėkmingą gyvenimą, nesugeba suitvardyti?
autorė Liz Nugent/ babelio.com
Kiekvienas knygos skyrius, tai Oliverio arba jo gyvenime esančių, ar buvusių, žmonių prisiminimai apie jį. Buvę mylimieji, giminaičiai, vasaros darbų pakeleiviai ir pan. Kiekvienas po truputį atskleidžia vis daugiau ir daugiau. Skaitai, ir atrodo, kad jau kaip ir nuspėjai kame čia reikalas, bet staiga kitas skyrius atveria tokias paslaptis, kad net žagteli. Štai knygos pabaigos puslapius verčiau pas odontologą laukiamajame. Tad turėjau gerai atrodyti, kai sužinodama Oliverio paslaptis net atidariau burną 😀
Taip, tai puiki knyga psichologijos studentams. Man buvo įdomu nagrinėti Oliverio sprendimus per psichologinę prizmę. Tikriausiai viena iš akivaizdžiausių psichologinių traumų, tai tėviškos meilės trūkumas. Oliveris nepatyrė nei motinos, nei tėvo apkabinimų. Vaikystę internate pakeitė pasitikėjimas savimi ir žavesys. Bet traumos palieka randus. Vyras niekaip neranda vidinės ramybės. Bet baisiausia, kad atima ją ir iš šalia esančių, jį mylinčių žmonių.
Man skaitant šią knygą vis nepaleido jausmas, kad suprasiu Oliverį. Kad atsiribosiu nuo jo padarytų dalykų ir užjausiu, pateisinsiu. Kaip psichologė savo kabinete klausysiu asmeninės žmogaus istorijos ir dėliosiu priežastis bei pasekmes. Tačiau kiekvienas puslapis manyje augino vis didesnį pyktį. Negalėjau atsiriboti. Kiekvienas veikėjas labai aiškiai gimė mano vaizduotėje. Ir kiekvieno iš jų man buvo be galo gaila…
“Susikūriau paslaptingo vienišiaus reputaciją, o moterys, iš prigimties smalsios būtybės, tikėdavosi mane perprasti. Gal norėdavo motiniškai rūpintis? Motinos neturėjau, todėl man tai nieko nereiškė. Pakliuvau į užburtą ratą: siekti, pretenduoti, užkariauti, judėti toliau. Stebėdavausi, kad moterys, vos tik su jomis permiegodavau, iš karto imdavo mane savintis, tarsi būčiau skolingas joms dalį savęs. Mano gyvenime niekada nebuvo buvę moterų – tiesiog nežinojau, ką su jomis veikti.”
Knyga, kad ir persmelkta neteisybės, tikrai nėra slegianti. Jau pačioje pradžioje žinoma, kad Oliveris teisiamas dėl savo elgesio, tačiau nėra koncentruojamasi tik į tą žiaurią dieną. Labiau bandomas nagrinėti Oliverio gyvenimas. Bandoma parodyti, kiek vienas veiksmas gali turėti daug atoveiksmių.
Knygos pasakojimo stilius man primena knygą “Kai baigiasi laikas” – istorija apie jauną teroristą ir jo įvykdytą ataką, tačiau labiau aprašomi jo šeimos narių prisiminimai ir išgyvenimai, nei pati ataka.
“Oliveris buvo tikras nervų kamuolys, ir aš iš karto supratau kodėl. Laukė tėvo. Tas baikštus berniukas, kurį prisimenu iš mokyklos laikų, beviltiškai trokštantis padaryti įspūdį, niekur nedingo.
Skaitau daug ir intensyviai, tad po kiekvienas geros knygos kitai turiu didelius lūkesčius. Visgi ši knyga nenuvylė. Norėjosi versti puslapį po puslapio ir sužinoti, kuo gi viskas baigsis. Autorė išties sugebėjo puikiai sudėlioti kabliukus. Galiausiai, kai užverčiau paskutinį puslapį, panorau ištraukti Oliverį iš knygos ir duoti į snukį. Jeigu įdomu kodėl, tuomet rekomenduoju paskaityti 🙂
Gero skaitymo
BOOK I TOOK 