“Ida grįžo į Paryžių tvirtai apsisprendusi. Atspindys veidrodyje bylojo, kad jos veido išraiška pasikeitė. Bruožai – kadaise švelnūs, mergaitiški – dabar buvo tarsi iškalti. Iš po gelsvai rudų antakių linkių žvelgė rimtos akys. Tam tikro rimtumo atsirado ir jos manierose. Ida skleidė santūrų brandžios pasiturinčios moters, valdančios savo gyvenimą, valdančios savo ateitį, pasitikėjimą.”
Nereali knyga! Sakau drąsiai, nes tuo net neabejoju. Dar dabar žiūriu į ją ir gaila, kad perskaičiau. O lygiai taip pat žiūrėjau ir niekaip nepaimdavau jos skaityti. Jeigu atvirai, tai mane labai atbaidė knygos viršelis. Gal ta šalta mėlyna spalva. O gal tas ne itin jaukus Šagalo darbo motyvas. O kai pradėjau skaityti, tai išvis pajaučiau beprotišką nusivylimą. “Neeee…”: šaukė mano vidinis Mojo 😀 Bent pirmi trys knygos skyriai man buvo tokie lėkšti. “O dievai…”: pagalvojau, nejaugi čia rimtai taip nesudėtingai naiviai ir skaitysiu?
Tačiau nuo 48 puslapio pagaliau prasidėjo reikalai 🙂 Nenuspėjami įvykiai, drama, sudėtingi sprendimai. Istorijos asmenybės atsiskleidė visomis spalvomis. O kur dar meno pasaulis ir bohema. Žodžiu, tikras gyvenimas. Tiesiog nenorėjau nustoti skaityti, nes veiksmas tiesiog siurbte įsiurbė. Dabar gailiuosi, kad kai bičiulė paklausė ar pirkti šią knygą (nes Knygų klube buvo Black Friday), pasakiau, kad dar tikrai nežinau, nes perskaičiau tik pradžią, o ji manęs nesužavėjo. Tad neapsigaukite tik šiek tiek paskaitę.
Ida Šagal su tėvu Marku Šagalu ir jo Idai dovanotas paveikslas “The Bridal Chair”
Tikriausiai nereikia būti meno žinovu, kad suprastum, jog tai biografinis romanas apie garsaus dailininko Marko Šagalo dukterį Idą. Tai istorija apie ją, jos garsųjį tėvą, šiek tiek užčiuopiant motinos gyvenimo ir visų, kurie kartu su Šagalais keliavo per gyvenimą. Rusijos žydų šeima, kuri bėgo nuo persekiojimų Rusijoje ir atsidūrė Prancūzijoje. Ida, kaip didžiausias tėvų turtas, kaip trapi gėlė buvo saugoma nuo bet kokių pasaulio negandų. Tarsi auksiniame narvelyje laikoma tėvo mūza ir modelis, Ida stengėsi ištrūkti, tačiau tai padarė pernelyg greitai ir skausmingai. Tolimesni gyvenimo virsmai ją paverčia visiškai kitokia moterimi – stipria, drąsia ir žinančia savo vertę. Didžiulė meilė, sunkūs sprendimai, vidiniai virsmai. O kur dar II pasaulinis karas ir Hitlerio antižydiška ranka, kuri bando pasiekti net didžiausius meno genijus.
“…Ida – chamelionas, charizmatiškas chamelionas, sugebantis stebuklingai pasikeisti. Tėvas ir dukra buvo patyrę aktoriai, įžengę į visuomenės sceną.”
Dažniausiai apie knygą Goodreads pasiskaitau jau knygos kažkiek perskaičius. Tada supranti, ką komentatoriai turi omenyje rašydami vieną ar kitą nuomonę. Tačiau šį kartą tos nuomonės labai prajuokino. Pyktis ir erzulys, kad Markas Šagalas toks egoistiškas veikėjas. Taip, tam tikromis vietomis tikrai supranti, kad menininkai, kurie save laiko genijais, pasielgia nesuvokiamai (ypač ta istorija su namo pirkimu 😀 ). Tačiau tai tikra istorija, tikri gyvenę žmonės, tad kiekvieną jų gyvenimo vingį, emociją ar sprendimą vertini kaip įdomiausią istorinį faktą.
“Būti nemaloniam – išimtinė genijų teisė…”
Man labai patinka biografijos, biografiniai romanai ir tikrais įvykiais paremtos knygos. Visada google’inuosi aprašomus žmones, žiūriu nuotraukas ir džiaugiuosi, kad štai dar viena knyga, kuri praplėtė mano žinių lauką. Pavyzdžiui aš, nors ir nemažai studijavau apie menus, nesu užfiksavusi, kad Šagalas yra Rusijos žydas. Tikrai. Visada maniau, kad jis prancūzas 😀 Shame on me 😀 O kur dar pastraipos apie Vilnių ir Šagalo apsilankymą jame 1935 metais.
“Vilniaus likimas susitiprino jo atskirties pojūtį. Jis verkė dėl nuostabaus miesto, taip entuziastingai jį priėmusio vos prieš trejetą metų. Vilnius, Lietuvos Jeruzalė, intelektualinė jo ištremtos tautos sostinė…”
Taip pat nemažai faktų persipina su kitomis skaitytomis knygomis. Tarkime Fridos Khalas biografijoje arba Vinstono Čerčilio žmonos biografijoje. Faktai apie II pasaulinį karą ar menininkus amžininkus. Juk nuostabu, tiesa? 🙂
Pablas Pikasas ir Markas Šagalas
Pritariu dalies skaičiusiųjų nuomonei, kad knygos pabaiga gal kiek per greitai suvyniota. Taip čakšt ir viskas. Bet tai tikrai nesumažina patirto malonumo. O kadangi daug kas metų pabaigoje svaidosi pareiškimais apie geriausias skaitytas šių metų knygas, tai galiu pasakyti, kad ši, bent jau man, viena iš jų.
“Tik menas yra amžinas. O štai gyvenimas ir meilė, deja, yra laikini.”
Gero skaitymo
BOOK I TOOK 