“Motherhood is a fulfilling experience, the most intense relationship that human being has with another human being.”
Šią knygą įsigijau dėl kelių priežasčių:
- Taip taip, atspėjot, nes dievinu Elif Shafak 😀
- Nes norėjau daugiau susipažinti su ja pačia. Ir tai padaryti anglų kalba.
- Nes pati po gimdymo esu pajutusi, ką reiškia, kai atrodo, kad visas pasaulis negrįžtamai pasikeitė ir tu nesupranti ar kada bus lengviau?
Tačiau ne, pogimdyvine depresija aš nesirgau. Perskaičiusi knygą galėjau pasilyginti būsenas. Tačiau po didžiulės euforijos tikrai pergyvenau etapą, kai verkiau, nes viskas slydo man iš rankų (perkeltine prasme, žinoma 😀 Vaikas sveikas, išslydęs nebuvo 😀 ). Kai supratau, kad labai daug mes viena kitai nesakome, kai susilaukiame vaikų. Iššūkiai su kuriais susiduriam oj labai toli mus nuneša nuo tų idealios motinystės Instagraminių vaizdų…
“From one generation to the next some valuable information was lost along the way: that at different stages in her life a woman could need, would need, the help of her sisters, blood or not. <…> Perhaps we forget how to ask for help when we need it most.
Today, we do not speak or write much about the face of motherhood that has been left in the shadows. Instead, we thrive on two dominant teachings: the traditional view that says motherhood is our most sacred and significant obligation and we should give up everything else for this duty: and the “modern” women’s magazine view that portrays the quintessential “superwoman” who has a career, husband and children and is able to satisfy everyone’s needs at home and at work”
Kodėl apžvalgą pradedu taip? Nes patyrusi tą jausmą supratau, kad mano tarpe tikrai yra merginų, moterų, kurios tai jautė arba jaučia dabar, bet joms gėda ar baisu pripažinti. Tad gal žinodamos, kad kitoms taip irgi būna, bus nors kiek lengviau. Nes tai praeis. Kaip knygoje pati Elif puikiai rašė:
“But the end of my postpartum depression came more of its own accord, with the completion of some inner cycle. Only when the time was right, when I was “right,” did I get out of that dark, airless rabbit hole. Just as a day takes twenty-four hours and a week takes seven days, just as a butterfly knows when to leave its cocoon and seed knows when to spring into a flower, just as we go through stages of development, just as everything and everyone in this universe has a “use by” date, so does postpartum depression.”
Elif Shafak su vyru/ http://www.redonline.co.uk
Tad pradedant nuo Elif Shafak drąsos kalbėti, pereinu prie jos nuostabaus talento kurti. Tai nėra ta tradicinė autobiografija, kaip ją galimai kiekvienas įsivaizduojame. Net rašydama apie save autorė liko ištikima savo vidiniam pasauliui ir talentui sukurti paralelinį pasaulį. Šeši vidiniai balsai, šešios vidinės Elif “aš”, šeši vidiniai “Little Mojo” kaip juos vadinu aš 😀 Kiekviena turi savo vardą ir veidą, visos knygos metu kaip atskiros veikėjos dalyvauja autorės gyvenime. Viskas, kas slypi jos viduje – visos baimės, slapti norai, ambicijos, cinizmas, motiniškas instinktas, seksualumas – turi savo atskirą nuomonę. Kaip meistriškai autorė išvengia tiesioginės istorijos apie save. Viską suprantame iš jos vidinių pokalbių.
“Throughout my adult life, I’ve favored certain voices inside me at the expense of others. How many inner voices are there that I have to meet?”
Žinoma, Shafak išlaiko pasakojimą pirmu asmeniu. Sužinome apie jos gyvenimą prieš pažintį su vyru, apie jų pirmą susitikimą, sprendimą tuoktis ir nėštumo laikotarpį. Na, ir žinoma, pogimdyvinis laikotarpis.
Knygą nepaprastai praturtina nemažai pasakojimų apie istorijoje žinomas moteris rašytojas arba rašytojų žmonas – Simone de Beauvoir, Sylvia Plath, Dorothy Parker, Anais Nin, Zelda Fitzgerald, Virginia Woolf ir dar keletas. Autorė taip nori supažindinti su atvejais, kai moterys rinkosi tarp rašymo ir vaiko. Kai pasirinko abu ir kur tai nuvedė. Kai pasirinko rašantį vyrą… ir kur tai nuvedė. Pabaigoje neužmirštama ir apibendrinanti išvada, kuri, manau, nenustebins 😉
Kaskart Elif Shafak mane sužavi vis labiau – apsiskaitymas, atviras požiūris, paprastumas ir savikritika. Net negalėjau numanyti, kad tokiai Moteriai kada kilo abejonių dėl savo moteriškumo. Labai laukiu akimirkos, kai ji atvyks į Knygų mugę (o tai tikrai kada nors turi įvykti). Stovėsiu eilėje dėl galimybės susipažinti, kad ir n valandų.
“A woman who is split inside, half East, half West. A woman who loves the world of imagination more than the real world; who, year after year, has been worn down by useless paradoxes, wrong relationships, mistaken loves; who is still not over the hurt of growing up without a father; who breaks hearts and has her heart broken; who cares too much about what other people think; who is afraid that God may not really care for her and who can be happy or complete only when writing a novel. In short, “a personality under construction” in what I see when I look at myself.”
Taip pat viliuosi, kad ši knyga bus išversta į lietuvių kalbą. Tam, kad pogimdyvinė depresija nebūtų tabu. Ir tam, kad Elif Shafak kūryba paliestų dar daugiau skaitytojų.
Geros skaitymo
P. S. surizikavau ir šią knyga užsisakia per vieną lietuvišką knygyną. Knygos kantriai laukiau 5 savaites ir galiausiai gavau ne naują, o seną leidimą. Tad ateityje prioritetą vėl paliksiu Bookdepositary 😉 Nieks kits nekalts, o tik aš pati 😀
BOOK I TOOK 