Nancy Huston “Dolce Agonia” – 12 veikėjų vidinis pasaulis viename kambaryje

---

“Ar nors kartą mūsų gyvenime buvo akimirka, kai galėjome ištarti: “Štai kaip tik dabar aš esu savimi?””

---

 

 

Kulinarinė knyga! Štai, ką pagalvojau pamačiusi šios knygos viršelį. Tačiau vienos garsiausių kanadiečių autorių knyga ”Dolce Agonia” susijusi su maistu tiek, kiek tai taps literatūriniu desertu ją skaitančiam.

Vėlgi, ne kiekvienam ši knyga patiks. Kaip ir ne kiekvienas mėgsta desertus. 🙂

Knyga apie Padėkos dieną susirinkusius švęsti draugus, kolegas, buvusius ir esamus mylimuosius. Dvylika veikėjų ir visas veiksmas vienuose airio rašytojo Šono namuose, tačiau kiekvieno jų mintys nukelia kur kas toliau nei Šono namai.

 

 

---

“Žiūrėk tu man, šį vakarą mūsų kaip tik dvylika, iš tikrųjų kaip teisme. bet… už kokį nusikaltimą teisiam? Gal mes – dvylika apaštalų, o čia Paskutinė vakarienė… bet kas tada Kristus?”

---

 

 

Knygos aprašyme minima, kad tai tarsi išpažinčių vakaras, kai veikėjai įkalinami dėl gausaus sniego. Atrodo, kad štai, kiek ilgiau vienoje patalpoje pabuvę žmonės nebeišlaiko kaukių ant veidų, nesutramdo savo kantrybės ir viskas pasipila tiesos upėmis, ginčais ir pan. Bet knygoje viskas kiek kitaip. Veikėjų sarkazmas arba jautrumas jau visiems pažįstamas ir niekas prieš nieką neapsimetinėja (nebent nauji seni mylimieji 😀 ). Knygoje kur kas daugiau įtampos veikėjų galvose nei prie stalo, kai grįžtama į vaikystę, prisimenami jaunystės metai, tėvai, vaikai, skausmai ir klaidos.

 

Va taip skaitai ir susimąstai, kad didžiausia agonija žmogui žvelgti atgal į savo nugyventas dienas ir suprasti, kad nieko nebepakeisi. Ir vis dar laukti kažko.

 

Nancy Huston/ nuotrauką radau Pinterest.com

 

Tačiau, kad ir kiek egzistencinės filosofijos šiuose puslapiuose, knyga tikrai nėra nyki, depresyvi ar pesimistiška. Kaip tik, gal labiau sarkastiška. Štai tik atsivertusi pirmus puslapius ir susipažinusi su veikėju Šonu, apsidžiaugiau, nes jo charakteris kupinas sarkazmo. Uj, patinka man tokie knygų ir filmų veikėjai. Jie tokie su cinkeliu, nenuobodūs, o jų humoras nuostabus 😀 Bet vakaro eigoje mano Šonas vis girtėja, skaudūs prisiminimai apie žmoną ima pirmą planą, mintys piktėja ir humoro nebelieka. Tad ir visas smagumas išgaruoja.

 

 

---

“Šonas irgi permirkęs prakaitu. Jis pasikabina striukę ant medinės kabyklos kitapus pašiūrės durų. Jo rankos tebedreba, ima drebėti ir plaštakos, ir kojos, visas kūnas dreba… Jis negali pakęsti, kad yra verčiamas vaidinti stiprų vyrą. Prisipažįstu, aš esu silpnas vyras, ko jums dar reikia, mano protėviai buvo vargšai valstiečiai, kilę iš Korko grafystės, jie buvo bulvių valgytojai avižinės košės spalvos veidais, jų gyslomis tekėjo ginesas, o pageidaujat, kad aš tapčiau raumeningu Naujosios Anglijos mėsininku? Uždirbu pakankamai pinigų ir galiu mokėti stipriems vyrams, gebantiems atlikti tokius darbus. Kodėl jūs, pseudokaimiškų menininkų gauja, manote, kad privalau kurti židinį, juk mano namuose yra centrinis šildymas, Dievuli, koks šūdas!”

---

 

 

Kalbant apie veikėjus. Su visa pagarba lenkiuosi prieš autorę ir jos talentą literatūriniam žodžiui. Tiek veikėjų minčių šuolių, prisiminimų, tačiau viskas parašyta meistriškai lengvai.

Bet labai gerai, kad pačioje pradžioje veikėjai aprašomi visi iš eilės. Labai rekomenduoju kelis kartus perskaityti šią vietą ir gal net vardus pasibraukti, kad kaskart galėtumėte grįžti ir pasitikrinti kur kuris. Veikėjai nuolat keičiasi, jų žodžiai mainosi su mintimis ir prisiminimais, tad patikėkit, pamesti mintį, kas ir apie ką čia, labai lengva. Panašiai kaip istoriniuose romanuose – antrame viršelyje pateikiamas visas giminės medis, kad pasitikrintumėte veikėjus, o skaitymo malonumas dėl vardų chaoso neišnyktų.

 

 

---

“…moderni technologija įgalina mūsų kūną veikti vienoje vietoje, o protą –  kitoje, tad tampame vis abejingesni vietoms, kuriose esame, ir žmonėms, kurie mus supa.”

---

 

 

Dar neteko skaityti tokios įdomios struktūros knygos – kiekviename skyriuje Dievas papasakoja kaip baigsis kiekvieno iš veikėjų gyvenimas. Tad taip, skaitai ir žinai, kaip kiekvienas iš jų mirs. Ir tai net labai tinka knygai, nes ne pabaiga joje svarbi. Žmogaus kelionė per gyvenimą – štai kas svarbiausia. Tad mėgstantiems labiau egzistencinę literatūrą, tai puiki knyga. O norintiems romano, kurio pabaiga paliktų užbaigtumo jausmą, gal ir nesiūlau šio skaityti.

 

Gero skaitymo