“- Prastas cigaras atsiduoda arklio mėšlu, – kartą pasakė Otas Trsnekas, – geras – tabaku. O labai geras cigaras kvepia pasauliu!”
Ką tik perskaičiau šią knygą. Ir iškart sėdau apie ją rašyti. Kad tas jausmas likęs po užversto puslapio nepabėgtų. Be jo aprašymas neturės jokios prasmės… Tai knyga, kuri palieka tokį keistai malonų skausmą. Malonų, nes pati istorija subtili, kokybiška, kyla nenusakomas pasididžiavimo jausmas, kad teko ją skaityti. Skausmą, nes neteisybė tave paliečia asmeniškai… Nes kaskart kai skaitau knygas apie prievartą prieš žmogų karo metais, mane apima didžiulis liūdesys bei suvokimas, kad reikia vertinti tai, ką turi.
nuotr. knygos autorius Robert Seethaler/ irishtimes.com
Neapsigaukite, knyga tikrai nėra vien karo nuotaikos persmelkta. O ir paties karo nuojauta bei nacių šeimininkavimas labiau aprašomi. Visa istorija parašyta taip pat subtiliai, kaip ir atrodo ši knyga – mažutė, plonutė, su nuostabia miesto iliustracija ant viršelio. Ach, vien ko vertas nuostabaus grožio viršelis!
O istorija pasakoja apie 17 metų vaikiną Francą. Apie žmogų ir jo gyvenimą. Kaip ir ankstesnėje Robert Seethaler knygoje “Visas gyvenimas”, tik kiek kitaip. Atversdama pirmus puslapius tikėjausi lėtos, kiek filosofiškos knygos apie tabakininką ir jo lėtai slenkančias dienas. Bet viskas kur kas linksmiau ir tuo pačiu skausmingiau.
Francas palieka gimtąjį kaimą, savo mamytę (kaip jis ją vadina laiškuose) ir patogia lovą troboje, kurioje gyvenimas jo tikrai nevargino. Susiklosčius aplinkybėms, Francas vyksta mokytis ir dirbti pas Vienos tabakininką Otą Trsneką. Vaikinui naujasis gyvenimas patinka. O ko daugiau galima norėti? Tačiau knygose kaip ir gyvenime, negali būti viskas taip ramu. Pažintis su garsiuoju psichoanalizės tėvu Sigmundu Freudu paskatina ieškoti meilės. Su meile ateina kančia. O kad nebūtų maža – Vienoje pasirodo ir naciai.
“Rasti tinkamą moterį – tai vienas sunkiausių mūsų civilizacijos uždvinių. Ir kiekvienas iš mūsų turi jį išspręsti vienas pats. Mes gimstame vieni ir mirštame vieni. Bet, palyginti su ta vienatve, kurią pajuntame, kai pirmą kartą stojame prieš gražią moterį, gimimas ir mirtis atrodo tiesiog kaip didieji visuomeniniai įvykiai.”
Per kelis vakarus perskaityta knyga džiugina puikiu humoru – ten kur reikia, subtiliai, nekvailai, tiesiog neįmanoma neįsimylėti šios knygos vien už tai.
“Vis daugiau žmonių sveikinosi Heil Hitler!, ištiesdami ranką aukštyn. Francas, manydamas, kad tai truputį perdėta, įprato atsakyti neįpareigojančiai: “Ačiū, jums taip pat!””
Gal ta pozityvi ir šilta pradžia tikslingai sugalvota autoriaus? Nes toliau sekantys veiksmai tiesiog į kumštį suspaudžią širdį ir gerklėje palieka gumulą. Žinoma, toks paveikumas tik dar labiau sustiprina knygos žinutę, paverčia ja išties geru kūriniu, bet įsijautus į Franco gyvenimą, tiesiog pasidaro labai labai gaila to faino vaikinuko… Toks jausmas, kad palikus saugų mamos prieglobstį būtinai turi patirti meilės kančias, susidurti su gyvenimo neteisybe. Tad tai istorija apie vaikiną, kuris netruko tapti vyru.
“Jį suėmė juokas iš savęs paties, to keisto berniūkščio, kadaise įsikibusio į žibintą, sakais ir mišku prakvipusiais plaukais, purvu aplipusiais batais, puoselėjančio vieną kitą paiką viltį. Ir staiga jis suvokė, kad to berniūkščio nebėra.”
Žiūriu į savo knygų lentyną ir džiaugiuosi, kad abi nuostabios Robert Seethaler knygos joje yra.
“Bet iš tiesų žinoti kelius ir nėra mūsų lemtis. Mūsų lemtis kaip tik yra jų nežinoti. Mes ateiname į šį pasaulį ne rasti atsakymų, bet užduoti klausimų. Sakytum, klaidžiojame nuolatinėje tamsybėje, ir tik jeigu labai pasiseka, kartais išvystame plykstelint švieselę. Ir tik turėdamas daug drąsos arba atkaklumo, arba kvailumo, o geriausia visko kartu, gali ir pats šen ten palikti savo ženklą!”
Einu miegoti… O perskaitytos knygos jausmas šiąnakt eina drauge…
Gero skaitymo
P. S. šiemet dienos šviesą išvydo šios knygos ekranizacija. Labai laukiu, kada galėsiu pamatyti.
BOOK I TOOK 