“Štai į šį kelią vieną gražią rudens dieną išsiruošė:
Fotografas, kuris tikėjo Dievą,
Kunigas, kuris tikėjo žmonėmis ir
Rašytoja, kuri tikėjo pasakomis.”
Visai šviežutėlė Linos Ever knyga, kurios 325 puslapius puikiai apibūdina aukščiau esanti citata. Dar būdama leidyklos “Tyto alba” organizuotame Lietuvos autorių knygų naujienų pristatyme, jau nusižiūrėjau šią knygą. Nepaprastai mėgstu kunigą Algirdą, tad negalėjau praleisti neperskaičiusi tikrai šios išskirtinio formato knygos.
“Iš tiesų, kas gali pasakyti, kiek žingsnelių veda į kito žmogaus širdį? O kiek jų iki manęs pačios?”
Tad formatas. Rašytoja ir šios knygos autorė Lina Ever, kunigas Algirdas Toliatas ir fotografas Algimantas Aleksandravičius keliauja Vokietijoje esančiu piligriminiu Dailininkų keliu Malerweg. Visa jų kelionė, nakvynės vietos, gamtos vaizdai ir svarbiausia – pokalbiai – aprašyti šioje knygoje tarsi dienoraštyje. Ne, formatas tikrai ne dienoraščio. Keliautojai ėjo 5 dienas, kurios ir išskirtos kaip skyriai. Jokio gilinimosi į valandas kada kas nutiko, tiesiog gamtos vaizdai persipina su pokalbiais ir mintimis.
Linos Ever nuotr. / Knygos iliustracija (šaltinis 15min.lt)
“Man liūdna žiūrėti, kaip kai kurie žmonės ateina tušti, uždega žvakutę, atlieka pareigą ir išeina gal net dar tuštesni, nors jų namuose kabo Kristus ir gal net maldaknygė padėta matomoje vietoje, jie gal net asmenukę bažnyčioj pasidaro – viskas, ko reikia atvirukui. Bet ką tai pakeitė jų gyvenime, ką jie suprato, ką jie gavo iš tos valandos bažnyčioje, kaip tai pakeitė jų požiūrį į kitą žmogų – visų šių klausimų daugelis net nesivargina užduoti.”
Pirmiausiai kas nutiko skaitant šią knygą, tai panorau pati nueiti šį Malerweg kelią. Mano vyras yra aistringas hiker’is, kuris nepabūgo eiti Šv. Jokūbo (arba Camino de Santiago) keliu, miegoti alberguose (piligrimų nakvynės vietos), keltis auštant ir per diena nueiti po 20-30 km. “Bet aš tai jau ne.” – sakydavau. – “Kai tikrai prabus vidinis noras ir mano siela trokš išeiti į kelią.” Tai turi turėti tau kažkokią prasmę, nes kitaip palūši po pirmų kilometrų ir nusivilsi savimi. Tad didžiuojuosi savo vyru, kad jis kaskart turi tikslą ir naują maršrutą, bet aš tuo metu džiaugdavausi Barselonos paplūdimiu ir taure sangrijos 😀
“- Ir Dievas nėra tam, kad tave nuramintų ir paglostytų, Jis ateina, kad tave supurtytų, kad tu praregėtum, kad, užuot uždavus klausimą, ką gali gauti iš Jo, paklaustum savęs, ką gali pati Jam duoti, ką gali duoti pasauliui…”
Šiandien knyga mane pažadino. Noriu, žinoma, kai sūnus paaugs, kartu su vyru nueiti šį kelią. Fotografo Algimanto Aleksandravičiaus nuotraukos tik dar labiau užmotyvavo tai padaryti. Vaizdai, kurie atsiveria, tiesiog pasakiški. O ir atstumas nėra jau toks kosminis – 112 km.
Algimantas Aleksandravičius/ Knygos iliustracija
“Ieškojimas turi tapti gyvenimo būdu, o ne baigtiniu rezultatu.”
Didžiausios pagiros autorei už idėją. O pasirinkti pašnekovai vargu ar galėjo būti tobulesni. Kai nereikia dirbtinai kurta jokio turinio, jis gimsta natūraliai. Piligriminis kelias, kurio metu ilgai išlaikyti kaukės ant veido nepavyks. Kai kyla sudėtingiausi klausimai apie žmogų, religiją, gyvenimą. Apie gebėjimą atleisti, paleisti, tikėti, vertinti, mylėti.
Knyga skaitėsi super lengvai ir greitai. Kai įsijauti į pokalbius, pati bandai atsakyti į keliamus klausimus, mintyse diskutuoji, pritari arba ne, kartais erziniesti, bet keliauji kartu ir nori klausytis ir klausytis tų pokalbių.
“Tada klausimas, ar gimti yra žingsnis į gyvenimą, ar į mirtį?”
Žinoma, vien ko vertos Algirdo mintys. Jokio religinio patoso, tik žemiškas ir labai logiškas požiūris į viską. Dar viena terapija klausantis (tiksliau skaitant) šio nuostabaus kunigo žodžių. Ir net neprivalai būti labai tikintis, kad suvoktum tuos dalykus apie kuriuos jis kalba.
“Ne Dievui reikia mūsų tikėjimo, o mums.”
Tarkime, knygoje aprašoma Linos pažįstamos, kurią sutiko šiame kelyje, istorija (nenoriu atskleisti dar neskaičiusiems). Po jos pasakojimo kunigas kalba apie gebėjimą atleisti. Stipriųjų gebėjimą atleisti. Juk kiekvienas esame nors kartą gyvenime pajutę, kaip palengvėja, kai atleidi žmogui. Gal nebenori jo niekada matyti ir girdėti, bet atleidi jam ir linki, kad gyventų savo gyvenimą laimingai. Manau, kad kiekvienas brandus žmogus tai supranta. Bet autorės pozicija mane kiek suglumino, nes tiek gvildenant atlaidumo temą, tie dar kelis kitus klausimus, jos požiūris nesutapo su manuoju. Norėjosi daugiau brandos, daugiau gylio, mažiau naivumo, tačiau tada susimąsčiau. Mes esame skirtingi, tad ir požiūriai mūsų skirtingi. Negaliu tikėtis, kad autorės mintys sutaps su manosiomis. Tad jos dažnai ir nesutapo 😀 Bet Algirdo žodžiai viską kuo puikiausiai sudėliodavo į vietas. O kur dar taiklūs fotografo Algimanto juokeliai, kurie sušvelnindavo rimties foną ir priversdavo nusijuokti.
“Man Jis visuomet buvo baltai vilkintis karalius iš pasakos, turintis stebuklingą lazdelę, kuria mostelėjus atsiranda visos grožybės pasaulyje. Mano Dievas neklampoja pelkėmis ir nesileidžia į tamsius rūsius, maniškis sėdi ant debesies, ir aš dėl to nesiruošiu jaustis kalta. Be to, ne apie mane susirinkome kalbėti. Aš užduodu klausimus, o kunigas man pateikia atsakymus ir nelenda ten, kur jo niekas neprašė. Kai man reikės nuodėmklausio arba mokytojo, pati jo paieškosiu.”
Norėčiau pagirti autorę dar ir dėl to, kad nepabūgo knygoje atverti savo silpnybių skrynios. Aprašyti skaudžias akimirkas, vidinius skaudulius, įsižeidimus – manau, kad tai drąsu, nes ne kiekvienas gali tai suprasti. Tikiu, kad ši kelione Linai davė labai daug. Nuo atleidimo kitiems, savęs priėmimo iki, galbūt, naujų idėjų būsimai kūrybai.
“Supratau, kas nutiko – aš nusimečiau šarvus. Šis žmogus, žygiuojantis šalia, jau žino, kokia sujaukta mano virtuvė, aš nebeturiu apsimetinėti ir vaidinti, aš tiesiog galiu būti savimi. Be šarvų ir be troškimo rodytis geresnei nei esu, tapo taip lengva…”
Tai antroji mano perskaityta autorės knyga (skaičiau “Berlyno romaną”, apžvalga pateikta puslapyje). Visgi jos rašymo stilius man kiek per romantiškas ir kiek naivokas. Knygoje pateikiami aprašymai labai spalvingi, tačiau man niekaip neleido realiai įsivaizduoti aplinkos, kurioje jie buvo. Tai padėjo padaryti tik fotografo Algimanto nuotraukos. Ateityje bus įdomu įvertinti tolimesnius Linos kūrinius. Ar po kelionės jie bus kitokie? Gal nebe tokie naivus? Brandesni? O gal tiesiog tai ne mano rašytoja. Manau, kad perskaitysite ir nuspręsite kiekvienas sau.
Tad ką galiu pasakyti. Puiki knygos idėja, nuostabus maršrutas, tobuli pašnekovai. Skaitydama tarsi pati ėjau tuo keliu. Girdėjau klausimus, į kuriuos pati noriu atsakyti, pritarti, prieštarauti. Net šiek tiek apima gėdos jausmas, tarsi slapta klausyčiausi svetimų pokalbių.
“- Kartais turi tiesiog atsistoti ir išeiti. Trumpam palikti kasdieninius sunkius savo nešulius, pareigas ir net mylimus žmones, kad grįžęs juos iš naujo atrastum. Nutolti nuo jų, kad atrastum save. Kad išgirstum šnabždant Dievą.”
Gero skaitymo
BOOK I TOOK 