“Kad ir kas mes būtume, kad ir kur gyventume, širdies gelmėse
visi jaučiamės netobuli, nebaigti. Tarsi būtume ko nors netekę
ir trokštume susigrąžinti. Dauguma iš mūsų taip niekada ir
nesužinome, ko mums trūksta. Ir tik dalis tų, kurie vis dėlto sužino,
išdrįsta eiti to ieškoti.”
Taip jaučiausi tada, kai atradau Khaled Hosseini kūrybą. Pirmoji jo perskaityta knyga buvo “Tūkstantis saulių skaisčių”, tuomet iškart griebiau “Bėgantis paskui aitvarą”, “Ir aidėjo kalnai” ir… viskas. Tuo ir baigėsi jo knygos (visai šviežiai, t. y. rugpjūčio pabaigoje jis išleido dar vieną knygą “Sea Prayer” – tik 48 puslapių!). Pamenu, kaip knygų mugėje šias knygas išleidusios leidyklos stende vyras pradėjo man rekomenduoti Hosseini. Tada juokiausi, sakiau: “Ačiū, žinau, kad jos puikios, nes visas seniausiai perskaičiau. Sakykit, gal galit rekomenduoti kažką TOKIO, kažką panašaus?” Tada jis man atsakė, kad negali, nes čia apie Afganistaną, daugiau tokių neturi… Nu blemba, galvoju, tu tikriausiai per klaidą dirbi leidykloje, jeigu nesupranti, ką aš turėjau omenyje klausdama apie “kažką panašaus”?
“…galiausiai kiekvieno kalbėtojo mąstą ir gylį lemia jo klausytojai.”
Kodėl aš visą tai pasakoju? Ogi todėl, kad tai vyko prieš gerus 4 ar 5 metus. Ir nuo tada aš nebuvau atradusi tokio autoriaus, kurio kiekvieną kurtą knygą norėčiau ryte suryti. Tai štai, išaušo ta diena, kai į mano skaitymo lauką pakliuvo Elif Shafak. Gal juokinga tiems, kurie Elif Shafak atrado ir skaito jau seniai, bet tikiu, kad kiekviena knyga ateina į tavo gyvenimą tada, kai turi ateiti. O ir sutapimas ar ne, jos knygas vežiausi pirmą kartą skaityti į Turkiją – jos tėvų žemę.
nuotraukoje Elif Shafak/ euobserver.com
“Iš kur galėjau žinoti, kad darau dažniausią ir skausmingiausią klaidą, kurią daro moterys visais laikais: naiviai manau, kad mano meilė pakeis vyrą, kurį myliu.”
Juokinga ir tai, kad knygą “Keturiasdešimt meilės taisyklių” turėjau jau nuo gegužės mėnesio, kai mano vyras padovanojo man “Pegaso” čekį. Knygas dažniausiai renkuosi intuityviai, aprašymą permetu akimis, jei man tinka ir kažkas viduje sako, kad knyga bus įdomi, tuomet imu ir nesigilinu nei į autorių, nei į atsiliepimus. Apie šią knygą galvojau taip – bus apie meilę tradicine prasme. Ir santykius bei juos apibrėžiančias taisykles 😀 Oj negaliu, dar dabar juokinga, nes knyga visiškai ne apie tai.
“Apskritai neverta laikytis griežtų įsitikinimų jokiais klausimais, nes “gyventi reiškia nuolatos keisti spalvas”.”
Pagrindinė veikėja keturiasdešimtmetė Ela gyvena Nortamptone, Masačiusetso valstijoje. Gerai uždirbantis vyras, trys vaikai, ramus ir visad suplanuotas gyvenimas. Jausmų vyrui ar aistros gyvenimui nerasta. Tačiau Ela sau kartodavo, kad santuokoje “supratimas, simpatija, užuojauta vienas kitam” yra kur kas svarbiau nei meilė. Tad neturėdama ką prarasti, Ela įsidarbina Bostone įsikūrusioje literatūros agentūroje agento recenzente. Pirmoji jos užduotis įvertinti Azizo Zahara romaną “Saldi šventvagystė”. Kūrinys apie XIII a. Konijoje (Turkija) gyvenusį sufijų mistiką Rumį bei jo gyvenime atsiradusi klajojanti dervišą Šamsą iš Tebrizo, kuris vadovaujasi 40 meilės taisyklių. Šamsas tampa Rumio draugu, mokytoju, neatskiriama esybe. Taip jie pradeda keisti savo gyvenimus, o kartu ir visų aplikui. Skaitydama šį romaną Ela pasiryžta parašyti elektroninį laišką jos autoriui Azizui. Nuo tos akimirkos pradeda keistis ir jos gyvenimas.
“Paklaustas, kuo jis vardu, atsakė esąs Šamsas iš Tebrizo ir pridūrė, jog klajojantis dervišas, visur ieškantis Dievo.
– Ar tau pavyko Jį rasti? – pasiteiravau.
Dervišo veidu nuslinko šešėlis, jis linktelėjo galva ir atsakė:
– Tiesą sakant, Jis visą laiką buvo su manimi.”
Knyga parašyta taip, kad skirtinguose skyriuose mes susipažįstame su Elos kasdienybe, tuomet peršokame prie jos skaitomo romano skirtingų veikėjų gyvenimų – Rumis, Šamsas, Rumio žmona, abu sūnūs, globotinė, girtuoklis, elgeta, prostitutė, sargybinis. Toks rašymo stilius visiškai neerzina, kaip tik, perskaičius vieną, norisi jau sužinoti, kuo gi gyvena kitas.
nuotraukoje Rumio statula/ šaltinis internetai
Tad kuo gi tokia ypatinga ši knyga? Tuo, kad skaitant kiekvieną puslapį jauti beribį istorijos gylį, tikrus veikėjus, visu kūnu gyveni knygos istorija. Jauti autorės požiūrį į gyvenimą bei vertybes, kurias ji perteikia per veikėjų mintis, poelgius, pokalbius. Kiekviename puslapyje gali rasti nebanalią citatą, ir tai tikrai net ne tos 40 meilės taisyklių. Ir esmė čia ne romantinė meilė, o meilė Dievui, žmogui ir gyvenimui. Tikriausiai labiausiai tai žmogui. XIII a. Konija ir XXI a. Nortamptonas – kas gali būti bendro tarp šio laikmečio žmonių ir kodėl tai taip paveikia Elą? Ar būdama keturiasdešimties, kai dažnai atrodo, kad tokio amžiaus jau nieko keisti negali (arba negalima), tu gali staiga pradėti geisti naujo gyvenimo?
Ar kas skaitė knygą “Du gyvenimai” ar bent girdėjo apie ją – kokia ypatinga ir gyvenimus keičianti ji turi būti? Tai bent mano asmenine nuomone, ši knyga yra kur kas pranašesnė ir turėtų būti labiau reklamuojama kaip išminties pilna ir širdį bei protą liečianti knyga.
“Nesvarbu – rytai, vakarai, šiaurė ar pietūs. Kryptis nesvarbi, tik nepamiršk, kad kiekviena kelionė turi būti kelionė vidun. Jei keliausi vidun, apkeliausi visą platųjį pasaulį ir dar daugiau.”
Jau skaitydama antrą Elif Shafak knygą pastebėjau, kad labai dažnai kartojasi skaičius 40. Už to slypi nemažai knygos esmės, nes skirtingose religijose šis skaičius turi ypatingą reikšmę. Tuo pačiu tai leidžia kitokiu lygmeniu pajausti knygos moralą. Biblijoje šis skaičius simbolizuoja mirtį ir atgimimą iš naujo – gal tai koreliuoja su Elos gyvenimu. Arabų patarlė byloją, kad žmogų pažinsi pagyvenęs su juo 40 dienų – Rumis ir Šamsas susipažinę užsidaro Rumio bibliotekoje 40 dienų. Tų reikšmių yra kur kas daugiau. Tad kaip meistriškai šias neišsakytas prasmes autorė įpina į šį romaną. Skatina ne tik mėgautis kiekvienu puslapiu, bet ir domėtis, interpretuoti.
“Atkakliai ieškau gyvenimo, kurį būtų verta gyventi, ir pažinimo, kurį verta įgyti.”
Po šios knygos aš panorau perskaityti visas Elif Shafak knygas. Ir esu euforijoje, nes jų tikrai daugiau nei Hosseinio 😀 Iškart pačiupau į rankas naujausią jos knygą “Trys Ievos dukterys” ir jau baigiu skaityti (tai yra suvalgyti). Knyga, kurios negaliu paleisti iš rankų net vėlai vakare, nors liga ir nuovargis verčia į lovą. Taip pat netrukus turėčiau gauti jos knygą “Black Milk” – autobiografinė knyga apie tai, kaip gimus pirmam vaikui ji išgyveno pogimdyvinę depresiją ir kaip tai paveikė jos kūrybą.
“Galiausiai dėkoju Eyupui ir savo vaikams už tai, kad parodė man, gimusiai nomadei, jog įmanoma apsistoti vienoje vietoje ir vis tiek išlikti laisvai.” (Iš padėkos žodžių)
Galiu tvirtai pasakyti, kad Elif Sahak tapo mano mylimiausia rašytoja, kurios vieną po kito perskaitysiu visus kūrinius. Gaila tik to, kad anksčiau ar vėliau jie baigsis ir teks laukti naujų. Tačiau džiugu, kad ji laikoma populiariausia jaunesniosios kartos turkų rašytoja, tad panašu, jog “Trys Ievos dukterys” tikrai ne paskutinė jos knyga. Ir dar niekad nebuvo taip, kad taip domintų pačios autorės asmeninis gyvenimas.
“Meilės neįmanoma paaiškinti. Ją įmanoma patirti.
Meilės negalima paaiškinti, bet ji pati paaiškina viską.”
Einu toliau mėgautis Elif Shafak vaizduote :*
Gero skaitymo
BOOK I TOOK 