“Pagaliau atsirado moteris, su kuria jis gali kalbėtis, o ne garbinti ją iš toli.”
Biografijos – vienas iš mėgstamiausių mano knygos žanrų. Gaila, šiemet jų perskaičiau nepakankamai, tačiau kai tiek gerų knygų aplinkui, tiesiog negali spėti visko. Visgi šią, apie Vinstono Čerčilio žmoną išsirinkau kaip gimtadienio dovaną ir laukiau tinkamo momento, kada paimsiu ją į rankas. Ši knyga patraukė tuo, kad rašoma apie istorijoje žinomo, galingo ir įtaigaus vyro žmoną, o istorijos apie moteris, kurios darė didelę įtaką savo vyrams man labai patinka.
“Winstonas suprato, kad Clementine yra vienintelis žmogus jo gyvenime, be kurio jis neišsivers; vėliau jis ėmė vadinti ją “labai išmintinga ir įžvalgia karinga Katyte”.”
Apie Vinstoną Čerčilį esminius faktus žino tikriausiai kiekvienas, net nelabai besidomintis istorija – britų politikas, Antrojo pasaulinio karo metu ėjęs ministro pirmininko pareigas, žinomas dėl savo įtaigios iškalbos, drąsos priimant sprendimus kovojant su nacistine Vokietija bei įvardijant artėjančias sovietines grėsmes. Taip pat be galo mylėjo knygas, daug rašė (ir net buvo laikotarpis, kai iš to tik ir gyveno) ir 1953 metais gavo Nobelio literatūros premiją.
“Vėliau paklausta, kaip jos vyras sugebjo tiek daug nuveikti per savo gyvenimą, ji atsakė, kad “Jis niekada nedarė nieko, ko nenorėjo daryti, o tvarkyti jovalą palikdavo kitiems”.”
Tiek nuopelnų vienam žmogui. O kas slypėjo už viso to? Kas dažniausiai stovi šalia stipraus vyro? Žinoma, kad moteris. Tačiau apie jo žmoną Clementine beveik niekur neužsimenama. Net skaitydama Čerčilio biografiją (kurią po šios knygos norėsiu perskaityti dar kartą), neradau jokios esminės informacijos apie jo žmoną. Tad Sonios Purnell knyga mane suintrigavo.
Vinstonas Čerčilis su žmona/ nuotrauka winstonchurchill.hillsdale.edu
Žinoma, biografijos gali bauginti, ypač, jeigu nemėgstate sausos informacijos (įdomu, kas ją mėgsta? 😀 ). Kaip ekskursijos – ar pasakojama istorija pateikiama pasitelkiant intriguojančius faktus ar juokelius, ar užpilant krūva datų ir faktų, kurių po 5 minučių jau neatsiminsi ir tik galvosi, kur čia greičiau pavalgyti? Tad ši knyga kaip puikaus gido įdomi ekskursija, kai pateikiamos datos tavęs nedusina, o Clementine ir jos vyro gyvenimas pateikiamas su intriguojančiomis detalėmis ir vingiais.
“Winstonui išsimaudžius, kamerdineris jį nušluostydavo. Churchillis chalato nevilkėdavo, iš vonios jis žingsniuodavo nuogas. Nauji darbuotojai apstulbdavo išvydę rausvą, šimtą kilogramų sveriantį pasikūprinusį nuogą vyrą, skuodžiantį jų link ir šaukiantį “Aš einu, nežiūrėkite!”.”
Tad ką gi Clemetine tokio padarė, kad nusipelnė savo asmeninės biografijos? Kadangi čia ne romanas, tai siužeto nenupasakosi. O ir atskleisti per daug nesinori, nes dar tik ketinantiems skaityti bus neįdomu. Bet tai tikrai buvo moteris, be kurios britai galėjo Antrojo pasaulinio karo ir nelaimėti. Taip, ji nebuvo politikoje. Moterys apskritai dar neturėjo tiek teisių kiek dabar. Tačiau gebėjimas suvaldyti karštakošį vyrą, kurio užsidegimas ne visada buvo racionalus, tai jau aukštasis pilotažas. Ji nebuvo puiki mama (kartu su Vinstonu susilaukė 5 vaikų, kurių viena dukra mirė, o kiti paniro į alkoholį), puikiai jautė stilių, nors nebuvo labai moteriška, žinojo kaip paveikti savo vyrą nesiveldama į ginčus, o laiku atsitraukdama ir paaukojo viską dėl jo dažnai užmiršdama save. Ir tai tik labai maža dalis to, ką rasite knygoje.
“”Ji labai sumaniai jį valdo, net už ją protingesnė moteris taip nesugebėtų”, – rašė Margot Asquith savo dienoraštyje. Ji vis dar menkai tevertino Clementine, bet prisipažino esanti sužavėta tuo, kaip Winstono žmona “pina iš jo virves”.”
Kuo man dar patinka biografijos, tai tuo, kad sužinai, jog iš pirmo žvilgsnio sėkmingas, visų liaupsinamas žmogus iš tikro nebuvo joks uniqorn’as. Tiesiog žmogus, kuris gyveno gyvenimą kaip ir visi – su pakilimas ir nuopuoliais, su baimėmis ir drąsos pliūpsniais, pasiteisinusiais sprendimais ir didžiausiomis klaidomis. Tačiau nebijojo būti, stengtis, siekti to, kas jam buvo svarbu.
“Deja, aš anaiptol nesu geros nuomonės apie save, – prisipažino jis Clementine. – Kartais man atrodo, kad galiu kalnus nuversti, paskui vėl suprantu, jog esu tik silpnas kvailys.”
Toks ir buvo Čerčilis – paprastas vyrukas, kuris ne visada žinojo teisingus atsakymus, bet visada galėjo pasitarti su žmona. Tad kas gali būti įdomiau, nei sužinoti, kaip ji tai darė? 😀
“O Clementine sakė neturinti jokių iliuzijų, kad gyventi su Winstonu bus lengva, bet patikino, kad bus “be galo įdomu”.”
Gero skaitymo
BOOK I TOOK 