O dievai! Tiek daug besiveržiančių minčių. Tokia gera emocija. Net nežinau nuo ko ir pradėti.
“Šiuo metu net du milijardai pasaulio gyventojų yra motinos – tai beveik trečdalis visos žmonijos.”
nuotrauka iš internetinio puslapio miestomamamos.lt
Vaiva Rykštaitė (kas nežino, tikrasis autorės vardas Justė Winder) – jau puikiai žinoma iš savo romanų “Viena Indijoje” (2014 m.), “Trisdešimt” (2017 m.) ir kitų suaugusiems bei vaikams skirtų knygų. Kaip pati autorė rašo savo naujausioje knygoje, labiausiai ji tapo žinoma, arba geidžiama interviu persona, kai persikėlė gyventi į Havajus ir tapo mama (šiuo metu ji su vyru Mike’u augina dvi dukreles – Žemyną ir Indrają). Filosofijos magistrė (ketinusi siekti daktarės laipsnio), feministė (kaip aš sakau, ta sveikoji :D), keliavusi po Indiją, mokiusi jogos, gyvenusi Londone, rašanti, vintažinius rūbus dievinanti ir iki 30 – ties tapusi MAMA 🙂
Dar Vaivai parašius knygą “Trisdešimt” ir pranešus apie tai savo Instagram paskyroje, daviau žemą startą ir laukiau, laukiau, kada gi paimsiu į rankas tą žiauriai aktualią knygą 😀 Tuo metu man jau buvo trisdešimt, buvau išsiskyrusi po savo ilgalaikių santykių (po to susitaikiusi, susituokusi ir susilaukusi Jokūbo :D), be proto norinti vaikų ir patirianti egzistencinę krizę. Ar gali būti didesnis malonumais, nei skaityti apie tai, kas tau tiesiog aukščiausiu laipsniu aktualu?! Tai va, ši Vaivos knyga “Pirmąkart mama” ir vėl kala į pačią aktualiausią temą mano gyvenime – AŠ PIRMĄ KARTĄ MAMA!
“Kadaise mano išmintingos močiutės duotas pažadas apie gyvenimą, kad “pradėjus šeimą baigsis poezija ir prasidės proza”, išsipildė staiga ir su kaupu.”
Kai dar nebuvau spėjusi perskaityti šios knygos, susidūriau su vienu šios knygos aprašymu, kad tai šmaikšti, lengva knyga. Na taip, autorės asmenybė pati savaime diktuoja smagų braižą, puikų humoro jausmą, nevyniojimą į vatą ir nebijojimą rašant panaudoti žodį “šūdas” 😀 Bet knyga tikrai nėra mamiškų anekdotinių situacijų rinkinukas. Kaip ir lengva jos nenorėčiau vadinti. Labiau sklandžiai ir žmogiškai parašyta. Paliesdama abortų, sprendimo susilaukti (arba ne) vaikų, ekologijos temas Vaiva informaciją pateikia tarsi puikiausią tiriamąjį darbą. Labai jaučiasi autorės gebėjimas puikiai dėlioti mintis ir pagrįsti jas įvairiais faktais, filosofijomis, statistika ir pavardėmis.
Jeigu klausiate, ar tai knyga tik pirmąkartėms mamoms, tai atsakymas yra aišku, kad ne. Bet… 😀 Te neįsižeidžia dar vaikų neturinčios. Įsivaizduokime poezijos eiles arba dainos žodžius apie nelaimingą, širdį suplėšiusią meilę. Skaityti ar klausyti gali? Gali. Ar gali būti gražu? Gali. Bet tikrąjį susitapatinimą su žodžiais, tikrąjį katarsį pajusi tik tada, jei tą nelaimingą meilę esi patyręs. Ir to niekaip žodžiais neperteiksi. Tas pats ir su šia knyga. Ir neturėdama vaikų ją kuo puikiausiai perskaitysi, ji patiks ir net labai, tačiau tą jausmą, kad skaitai savo pačios mintis pajausi tik tada, kai pati būsi mama.
“…kaip savo negimdžiusioms draugėms paaiškinti TĄ jausmą susilaukus pirmo vaiko.”
Taip pat kelioms iš jūsų kilo klausimas, ar knyga panaši į Ramunės Murauskienės “Ne(tobulos) mamos užrašus”? Tai galiu pasakyti, kad knygos, bent jau man, tikrai skirtingos. Pačios autorės savo būdu labai skirtingos. Aišku, abi stiprios ir nuostabios moterys, prieraišios motinystės šalininkės, bet Ramunės filosofija labiau panaši į “aš žinau kaip mano vaikui geriau, nesikiškit”, o Vaivos “o dievai, aš nežinau kaip geriau, bandau, klystu, jaučiu, kitąkart taip nedaryčiau”. Tad atsakymų ieškojimas su Vaiva suartina kaip sielos seses, kai nežinai ir ieškai atsakymų. Taip žmogiškai ir žemiškai patiri motinystę.
“Drauge su dukra manyje gimė motina. Ir nors negaliu ja būti kiekvienam mažyliui, nuo šiol esu kiekvienos motinos sesuo. Anksčiau naujai sutiktų moterų klausdavau, kiek joms metų, o dabar domiuosi, ar turi vaikų. Nes jei turi, tai greičiausiai žino mus siejančią evoliucijos paslaptį – po lopšinių švelnumu besislepiantį pasiutusios vilkės aršumą.”
Paliečiamos tikriausiai visos temos – kitų mamų nesupratimas dar nebūnant mama, “jau aš tai taip nedarysiu” filosofija (aha, šitas geras :D), pastojimas ir psichologinės bei fizinės būsenos pokytis, moters pasirinkimo teisė – abortas, namai ar karjera, auklėjimas ir pan., bloga/ gera mama, baimės, neprašomi patarimai bei mitai, santykis su vyru, namų ruoša, mamos seksualumas, žindymas, žindymas viešoje vietoje ir kitų reakcijos. Žodžiu tikrai VISKAS, su kuo susidūrė kiekviena, kuri tapo mama.
Štai dalis apie baimes tapus mama. Aš skaičiau ir negalėjau patikėti, kad ne aš viena tokia. O maniau, kad tikrai esu nenormali 😀 Gimus jos Zyliukei (Vaiva knygoje taip vadina savo pirmagimę, kad išvengtų suasmeninimo, o kiekviena iš mūsų galėtų įsivaizduoti savo vaiką), Vaivai atsirado paranoja, kad kažkas blogo gali nutikti jos vaikui – žemės drebėjimas, uodų, nešiojančių ligas, įkandimas, avarija ir pan. Man pačiai nutiko lygiai tas pats. Aš dar dabar negaliu ramiai eiti per perėją. Ir nečiūčiuoju sūnaus po kabančiais sunkiais šviestuvais. O dar tie laiptai nuo kurių gali nukristi… Žodžiu, įdomu, ar čia tik mes su autore tokios įdomios, ar mūsų yra daugiau. Mamos? 😀
“Tai štai, mano jogos metu lygiai taip pat aplink zujo Zyliukės veidas. Instruktorė sakė “atsipalaiduokite”, o aš svarsčiau: “Ar nepaspringo? Ar neverkia? Kodėl dabar nei iš šio, nei iš to apie ją pagalvojau? Matyt, kažkas negero nutiko… Pasitikėti savo nuojauta ar ne? O čia apskritai – nuojauta ar… paranoja?”
Ir ooo, ta puikioji dalis apie kitų auksinius patarimus. Čia net šiek tiek agresijos mano kūne sukyla 😀 Iš sferos – nemigdyk lovoje, nes pripras kartu miegoti/ nelaikyk ilgai ant rankų, nes “rankinuku” bus/ kodėl čiulpia pirštus, gal valgyt nori/ NEDUODAT SOSKĖS?! / tik neduok buteliuko, pripras ir nežįs… Na, jau supratot 😀 O mano mylimiausias, tai kai vaikui kažkas nepatinka ir jis verkia, tai patarimas: “Oj reikia pratinti jį. Kodėl čia jam nepatinka?” Ta prasme, o jūs, kai jums kažkas nepatinka, stengiatės prie to pratintis?! Tai gal jau nebesiplėsiu, nes čia jau asmeniškumai prasideda 😀 Bet va žinokit, žmonės, kad kai taip sakot mamai, tai ji gal garsiai ir nepasako, bet tikrai negražiai apie jus pagalvoja 😀
“…epizodas puikiai iliustruoja mano santykį su vyresniąja karta vaikų auginimo klausimais: jie lyg ir turėtų žinoti daugiau, kartais net pati apsigaunu, patikėdama, kad žino, tačiau iš tiesų tik iš pagarbos linkčioju galva klausydama jų patarimų, nesiginčiju ir tyliai darau savo, prieš tai, aišku, būtinai viską paguglinusi.”
Žindymo tema. Žindymas apskritai ir žindymas viešoje vietoje. Čia jau neišsemiama tema. Dar kai laukiausi Jokūbo, visi klausdavo, ar žindysi? (ai, čia irgi vienas iš fainumų, kad tavo papai tampa visų asmeniniu reikalu :D) Nesuprasdavau klausimo. “Tai aišku!” atsakydavau. Ir aišku, kad žindau. Nauda vaikui (ir mamai) yra neginčijama. Bet chebra, tai kiekvienos mamos asmeninis reikalas – ar ji tai darys, kiek laiko tai darys, ar duos buteliuką ar neduos, ar maitins gulom, sėdom, stovom ir levituojant! O žindymas viešoje vietoje išvis įvaro kompleksą. Kartą su Jokūbu atvykom papietauti į draugės mergvakarį ir jis staiga taip pat panoro brunch’o. Pasiteiravau padavėjo ar turi kokią nuošalesnę vietą kūdikiui pamaitinti? Žinoma, vaikino pasimetimas buvo skausmingas 😀 Ir tada jis tarė: “Mmm nežinau, nelabai, nebent tualete…” Tai va gaila, kad tuo metu nesusizgribau pasakyti (kaip visada, geriausios mintys ateina paskui), bet norėjau jo paklausti, ar per pietų pertrauką jis irgi tualete valgo? Tad tokios patirtys kaip autorės labai padrąsina, įkvepia ir suteikia kažkokių seseriškų galių 🙂
“Kodėl pas mus moters spenelio bijomasi labiau nei smurto scenų televizijoje, aš vis dar mėginu suprasti…”
Ir ooo, ta namų ruošos ir santykių su vyru tema. Bet čia jau slapti dalykai, kuriuos, man atrodo, kiekviena mes žinome, patiriame, tad tiesiog susižvalgykime palaikančiais žvilgsniais ir šyptelėkime viena kitai. Pamenu, mūsų su vyru draugystės pradžioje, mane žiauriai erzindavo jo savybė neuždaryti stalčių. O jis man sako: “Žinai, klasėje su bernais turėjom tokį nematomą klasioką. Tai va, jis dabar su mumis gyvena. Stalčiuose. Jei uždarysiu, jis uždus. ” 😀 Na ir kaip po to gali pykti, ką? 😀 Su metais pradedu suprasti, kad ir kiek sakytum, kartotum, prašytum, yra dalykai, kuriuos vyrai tiesiog daro automatiškai ir viskas. Bambu jau mažiau, bet profilaktiškai reikia kartais 😀
“…susilaukusi su juo vaiko, sunkiomis buities akimirkomis įsivaizduodavau išeinančią pro duris, ilgu raudonu sijonu nubraukiančią trupinius nuo stalo ant žemės – tegul pats šluoja, tegul tvarkosi.”
Tad apie kiekvieną autorės paliestą temą galėčiau kalbėti ir kalbėti. Knyga tikrai nuostabi, tikra, išjausta, patirta, išgyventa. Kai supranti, kad tu tokia ne viena. Kad tavo mintys, baimės, klausimai, patirtys yra kiekvienoje mamoje. Perskaičius knygą jaučiausi tarsi gerai išsipasakojusi geriausiai draugei – lengvesnė, psichologiškai tvirtesnė, pajutusi bendrystę. Skaičiau ir ilsėjausi, nes nėra nieko geresnio, kaip atrasti knygoje save.
“…nepakartojamas jausmas, kad ką tik pasauliui padovanojai žmogų, o žmogui – pasaulį…”
Gero skaitymo
BOOK I TOOK 