Kai laukiausi sūnaus, nebuvau išprotėjusi dėl knygų apie nėštumą, mamystę, vaiko pirmuosius metus, jo priežiūrą ar raidą. Apsilankiau Gimdymo namų kursuose, perskaičiau keletą knygų apie netobulas mamas ir praskenavau nemažai straipsnių internete. Tikėjau, kad mano intuicija žinos ką veikti ir be gausaus informacijos kiekio. O kai susidursiu su neaiškumais, tuomet ir pasidomėsiu ką daryti. Bet vaikas auga ir motinystė tampa kur kas daugiau nei maitinimas, migdymas bei sauskelnių keitimas. Vis labiau ryškėja tavo vaiko asmenybė. Tad jau pradėjau ruoštis laukiančioms situacijoms ir iškart griebiau knygą “Viską išbandžiau. Priešgyniavimas, ašaros ir įniršio priepuoliai: kaip ramiai išlaukti 1 – 5 metų tarpsnį”.
Autorė Isabelle Filliozat – prancūzų psichoterapeutė, pozityvios tėvystės šalininkė, 16 knygų autorė. Svarbu tai, jog autorė kompetentinga savo srities žinovė, remiasi naujausiais tyrimais ir ilgalaike praktika (autorei 60 metų). Juk nesinori vadovautis patarimais žmogaus, kuris nieko nesupranta apie tai, apie ką šneka. Perskaičius knygą atsirado noras daugiau pasidomėti jos veikla.
Knygos struktūra tiesiog tobula – kiekviename skyriuje aprašomas vis kitas vaiko raidos tarpsnis (nuo 12 iki 18 mėnesių, nuo 18 iki 24 mėnesių ir t.t.) apimantis 1 – 5 metų laikotarpį (nors mano Jokūbas mažesnis, bet skaitydama jau žinau, kam ruoštis). Kiekviena situacija iliustruojama informatyviais piešinėliais. Skaityti labai paprasta ir aišku. O svarbiausia, kad viskas pateikiama ne pilstant iš tuščio į kiaurą, o konkrečiai pateikiant patarimus, ką daryti ir ko verčiau nedaryti.
Viską galima kuo puikiausiai perskaityti per vieną vakarą. Tai puikus susipažinimas su knyga – sužinai kokios situacijos aprašomos, pajauti kokiais principais vadovaujamasi ir pan. Tačiau perskaičius knygos į lentyną toli padėti nesiūlau. Atėjus kiekvienam laikotarpiui ar iškilus knygoje aprašytai situacijai, norėsis ją vėl atsiversti.
Man labai patiko knygos nuotaika. Autorė pateikia nuostabius patarimus, tačiau tėvų klaidų neaprašo kaip smerktinų. Atvirkščiai, ji leidžai suprasti, kad nėra tik vieno požiūrio, ar vieno sprendimo. Kiekvienas vaikas yra skirtingas, ir tik jūs, kaip mama ar tėtis, pajausite, kaip patarimus adapuoti savo situacijoje. Atsakykite sau į klausimą – ko aš siekiu kaip mama ar tėtis? Viskas turi tapti kur kas aiškiau.
Knyga parašyta ne tik tiems tėveliams, kurie turi irzlius, rėkiančius ar besimušančius vaikus. Autorė pataria ir tose situacijose, kai vaikas drovisi, bijo, gėdijasi ar kitaip jaučiasi pažeidžiamas. Gali sakyti, kad aptariamos beveik visos kada nors įvyksiančios situacijos. Vienos ryškiau, kitos ne taip, bet pats principais, kaip bendrauti su vaiku bus labai aiškus.
Tad koks gi stebuklas slypi tuose patarimuose? Ogi toks, kad patiems tėvams reikia susitvarkyti su savo elgesiu, nes dažniausiai būtent jie ir iššaukia tam tikrą vaiko reakciją.
“”- Bet aš nenoriu, kad jis valgytų saldainį per vakarienę!” Tad kurių galų statyti indą su saldainiais matomoje vietoje…”
Juk dažnai iš aplinkinių girdime: “Reikia nenusileisti, vaikas manipuliuoja”, “Duok per šikną, dings visi ožiai” ir pan. Toks jausmas, kad vaikas daro viską, kad tik tavim pažongliruotų ir gautų tai, ko nori. Tad koks gi tu tėvas/ motina, kad leidi vaikui šitaip elgtis. Štai čia ir yra klaidingas mąstymas. Vaiko elgesį autorė argumentuoja remdamasi neurologiniais tyrimais. Kiekvienu vaiko amžiaus tarpsniu jo smegenyse vyksta cheminiai procesai, sinapsių jungtys ir pan. Tad jis tiesiog negali elgtis kitaip nei jo smegenys jam liepia. Tai žinodami galime atitinkamai reaguoti (arba nereaguoti) į vaiko išsišokimus ar keistą elgesį.
Štai mane, kaip tvarkos mylėtoją, nepaprastai erzina betvarkė. Aš jau dabar morališkai ruošiuosi tam, kad kai vaikas bus mobilesnis 😀 , apie tvarką namuose galėsiu užmiršti. Tačiau pasirodo, kad vaikui ta betvarkė yra net labai gerai. Išmėtyti, o ne į spintas suslapstyti žaislai stimuliuoja regą ir taip lavina vaiko smegenų raidą. Prašau tau! Kai matai to prasmę, tai ir su betvarke galima susitaikyti 😀
“Tyrimai parodė, kad netvarkingų vaikų intelekto koeficientas keliais balais didesnis už kitų! <…> Mokytis – tai padaryti tvarką, kur nėra tvarkos… bet norint daryti tvarką turi būti netvarka. Taigi siūlome ne tvarkyti, kaip paliūva, ir ne numoti ranka, o laipsnišką mokymąsi pagal amžių.”
Taip pat reikės išmokti kitaip struktūruoti savo sakinius. Pasirodo, kad vaikas nesupranta neiginių. Jeigu jam sakai: “Neik per gatvę”, tai jis būtinai per tą gatvę eis. Tad geriau sakyti teiginį: “Būk čia”. O juk mes dažniausiai taip savo vaiką ir klaidiname.
“Norint nubrėžti ribas, leidimai ir informavimas yra veiksmingesni už draudimus. Vaikai veikia ta kryptimi, kur nukreipiamas jų dėmesys. Taigi vaizdai, mūsų sužadinti jų galvose, tampa jiems mūsų pačių įtvirtintu tikslu. Leidimai skatina vaiką sutelkti dėmesį į pageidaujamą elgesį. Draudimai skatina sutelkti dėmesį į problemišką elgesį.”
Svarbu savo vaiką išgirsti, nors ne visada tai, ką jis sako, atitinka tai, ką jis galvoja. Kartais 15 kartų jo užduotas klausimas: “O kur tėtis?” visai nereiškia, kad jis nežino kur jis. Gal jis tiesiog jo pasiilgo ir nori jums tai pasakyti, tik nemoka?
Tikriausiai daugiau besidomintiems vaikų auklėjimu ne paslaptis, kad vaikui pykstant, liūdint ar jaučiant kitas emocijas svarbu jam jas garsiai įvardinti. Paaiškinkite vaikui, kad jis turi teisę pykti, kad jaučiate, jog jis liūdi, nes kartais tik to tereikia.
“Vaikas visada auga greičiau, negu tikimės, ir visada yra mažesnis, negu manome!”
Vaikai savaime nėra blogi. Jie tik pažindinasi su juos supančiu pasauliu. Mes ir esame šalia tam, kad padėtume – sukurtume emociškai ir fiziškai saugią aplinką, supažindintume su užvaldančiomis emocijomis, skatintume drąsiai tyrinėti, o ne ribotume. Tai tikrai nereiškia, kad tėvai turi leisti vaikui viską. Tikrai ne. Tačiau savo neapgalvotu, dažnai nesąmoningu elgesiu galime vaiką “užverti savyje” visam likusiam gyvenimui. Tad gal geriau nepatingėti, skirti laiko 171 puslapio skaitymui ir su didžiule meile pasinerti į vaiko auklėjimo nuotykį.
Knyga puikus vaiko emocijų žodynėlis tėvams. Dauguma sudėtingų situacijų pasirodo yra daug paprastesnės nei iš pradžių atrodė. Tarsi autorė į rankas įteikė raktą nuo durų, kurias visaip laužėte, bet negalėjote atidaryti. Tai nereiškia, kad visos vaiko raidos krizės išnyks, tačiau suprasite to priežastis. O jos dažniausiai slypi ne kur kitur, o jumyse. Kartais teks labai sąmoningai kalbėtis su vaiku, apgalvojant kiekvieną ištartą žodį. O kartais tiesiog teks išlaukti vieną ar kitą tarpsnį. Kaip pati autorė rašo, kai jau niekas nebepadės, tiesiog sustokite ir… PAKVĖPUOKITE 😀
“Pasikeitė ne vaikai, o jų aplinka. Kartais mes pamirštame, kad mūsų vaikai nėra pasirengę atsispirti šiai be saiko stimuliuojančiai visuomenei. Užuot juos baudę už reakcijas, kylančias susidūrus su aplinka, į kurią mes juos panardiname, verčiau turėtume jiems padėti valdyti stresą, užgrūdinti smegenis, kad jos pajėgtų atsijoti informaciją.”
P.S. knygos kaina tikrai nėra didelė – 6.80 € leidyklos “Baltos lankos” internetiniame puslapyje.
Gero skaitymo!
BOOK I TOOK 