“Kai baigiasi laikas, lieka tik našta, kurios niekas nepajėgus nešti.”
Prisipažinsiu. Šiek tiek bijojau šios knygos. Tema, kuri negali palikti abejingų – Helsinkio centre nuo stogo į žmones šaudo vyras. Tamsaus purpuro spalvos viršelis. Galvojau, kad kai pradėsiu skaityti, sunkus knygos turinys užguls krūtinę ir taps nemalonu. Po teroristinių aktų bangos iki šiol esu vienas žingsnis iki panikos priepuolio važiuojant metro.
O gal neišsamus knygos aprašymas ant viršelio šiek tiek apgauna ir leidžia susidaryti klaidingą įspūdį. Bet pasirodo, knyga tikrai labai toli nuo to, ką įsivaizdavau.
“Kažkaip stebuklingai pripratome prie žudymo. Pripratome prie nesaugumo jausmo, kurį sukelia smurtas, prie liūdesio, kuriuo visi norėdavo dalytis, prie žvakučių jūros gatvėse ir mokyklų kiemuose, socialinių tinklų širdelių ir šleikščiai saldžių baladžių, prie šilumos, kurią žmonės po tokių įvykių bandydavo parodyti vieni kitiems. Pripratom prie susidūrimo su mirtimi ir kasdienybe tapusio nesaugumo, tačiau prie žudiko tylos – ne. Laikas, kai kiekvienas nuolat privalėjo skleisti kokią nors žinią, jokios žinutės nepalikęs žudikas atrodė kažkoks nesuvokiamai įžūlus. Ne todėl, kad žudė, o todėl, kad nė nepasivargino paaiškinti kodėl.”
Knygoje aprašomas šaulio Aslako šeimos gyvenimas. Mama Laura dirba aplinkosaugos srityje, dėsto šia tema ir aistringai kovoja už planetos išsaugojimą. Sesuo Ava – pasaulio pilietė, kuri pavojingose šalyse, kartu su taikos misijomis, padeda vietos gyventojams. Tėvas Ėrikas taip pat keliauja po pasaulį ir padeda atgaivinti apleistas, nuniokotas vietas, paversti žmonėms pritaikomais parkais. Knygoje prisiliečiama prie kiekvieno iš jų – Aslako, Lauros, Avos išgyvenimų. Tik tėvas lieka nuošalyje, tarsi niekaip nebūtų išgyvenęs egzistencinių akimirkų, susirūpinęs dėl augančių vaikų ar santykių su žmona. Taip labai stereotipiškai vyriškai sakyčiau 😀 Visiems kažkas negerai, kažko trūksta, kažko per daug, o Ėrikas gyvena ir problemos nemato. 😀
Laura: aprašoma ne tik kaip mama Aslako ir Avos, bet daugiau kaip moteris, kuri savo gyvenimą stebi tarsi iš šalies. Dar susipažinusi su Ėriku mėgavosi ne tik jų puikiais santykiais, tačiau ir aktyviu jųdviejų gyvenimu – kelionės, draugai, pasisėdėjimai su vyno taure, pokalbiai, diskusijos ir pan. Laura neplanavo ir nenorėjo vaikų, tačiau vyro noras jų turėti viską jų gyvenime pakeitė. Lauros meilė vaikams neabejotina, tačiau ji vis dar išgyvena prieštaringus jausmus. Stebėti savo gyvenimą iš šalies, suvokti, kad nori pabėgti, kad kažkur kitur tu pagaliau tapsi savimi. Tačiau tuo pačiu ir beprotiškai mylėti savo vaikus ir negebėti to parodyti taip, kaip jiems to reikia. Štai apie tokius Lauros jausmus kalba knyga.
“Kokia buvau kvailė. Kaip galėjau manyti, kad jie nepastebės. Kad vaikai, kurie viską jaučia ir mato ir kurie visa tai tyliai nešiojasi savyje, be žodžių saugodami tėvus ir tai, ką mano esant šeimą, – kaip galėjau įsivaizduoti, kad jie nepastebės, kas su manimi vyksta.”
Ava: savo mažąjį broliuką be proto mylinti sesuo, tačiau ir be galo norinti, kad jis būtų kitoks. Gėdos jausmas dėl brolio ir nuolat besibarantys tėvai paskatina Avą rinktis kitokį gyvenimą. Nuo paauglystės planavusi, Ava baigia medicinos studijas ir išvyksta kuo toliau nuo savo namų. Pavojingos šalys, kuriose gali būti pagrobta, išprievartauta, taip negąsdina, kaip vaikystės namų sienos. Ava nuolat mintimis grįžta namo ir negali paleisti nusivylimo jausmo, kad neturėjo paprastos normalios šeimos.
“Ištrūkti. Tai buvo mano didžiausia svajonė, vis dar yra. Noriu ištrūkti ir likti laisvėje. Noriu ištrūkti toli nuo namų. Noriu gyventi kaip amžinai vietą keičiantis klajoklis, išvykti iškart, vos kokia nors vieta tampa pernelyg pažįstama, žmonės – pernelyg mylimi. Noriu neatsigręždama eiti į priekį, leisti visoms juslėms prisipildyti to stebuklo, kai atvyksti į naują vietą, kai atsivėrus traukinio arba lėktuvo durims į veidą plūsteli nauji kvapai, oro drėgmė, šiluma arba skersvėjis, kai pamatai pirmuosius gatvių arba namų sienų ruožus, įžengi į miestą nežinodamas, ką jame rasi.”
Aslakas: ant Helsinkio namo stogo esantis šaulys. Nuo vaikystės į depresiją linkęs kitoks vaikas. Nuolat jaučiantis žmonių baimę, nepritampantis, tačiau tiesiog geras ir niekuo nekaltas vaikas. Kaip taip nutinka, kad žmogus vieną dieną nusprendžia padaryti nesuvokiamą? Skaitant apie Aslaką istorijoje yra ir tas “Eina sau!” momentas, kai skaitai galvodamas vieną, o pasirodo, kad buvo visai kitaip. Čia suprasit apie ką aš, kai perskaitysit 😀 Ir tas keistas jausmas plėšantis iš vidaus – turi jį pasmerkti, o imi tiesiog labai gailėti.
Knygoje labai nedaug rašoma apie patį veiksmą ant stogo ir žudynes. Todėl ir sakau, kad pats knygos aprašymas gali sudaryti kitokį įspūdį – šaudynės, aukos, išgyvenimai ir skausmas po to, teismas ir spaudos nuomonė ar kažkas panašaus.
Tai knyga apie praėjusį laiką, kai vis atsisuki atgal ir supranti, kad nieko nebepakeisi. Panašiai, kai esi jaunas ir galvoji, kad dar turi laiko. Staiga, vieną dieną pabundi ir suvoki, kad kažkaip praleidai tą momentą. Jau per vėlu. Tad veikėjai vis grįžta į savo vaikystę, jaunystę, perkrato buvusius įvykius ar jausmus su kuriais gyveno, abejones, neišsipildžiusias viltis ir bando atrasti momentą, kai kažką padarė ne taip. Kai nujautė, bet nedrįso patikėti savo nuojauta. Kai galėjo būti ryžtingesni, bet nesuvokė turintys galią pakeisti likimą.
“Kažin ar mūsų priimami sprendimai kada nors būna aiškūs ar neabejotini. Greičiau tiesiog su jais susiduriam: gyvenimą aukštyn kojomis apverčiančius, visiškai jo kryptį pakeičiančius sprendimus priimame situacijose, kai lygiai taip pat galėtume nuspręsti kitaip.”
Knyga ne veiksmo mėgėjams. Tai lėtas romanas apie gyvenimą. Jis privers susimąstyti mamą auginančią vaikus, paauglį, kuris klasėje nepriima kitokio nei jis, moterį ar vyrą, kurie jaučiasi neišsipildę ir gyvenantys ramų, bet ne savą gyvenimą. Būtent apie norą pabėgti (gal fiziškai, o gal nuo paties savęs) prabyla kiekvienas knygos veikėjas. Norą nejausti atsakomybės, kaltės ar gėdos jausmo, norą tiesiog atsikratyti jausmų, kurie slegia. Tarsi nė vienas iš jų negyveno taip, kaip iš tikro norėjo. O tai baisiausia, kas gali nutikti gyvenime…
Galiausiai, autorė knygoje nevengia paliesti vis labiau aktualėjančių temų – aplinkosauga, vartotojiškumas, terorizmas. Šios temos labai gražiai ir subtiliai įpintos į visą istoriją. Iš dalies net tampa priežastimi to, kas įvyko.
“Kai kuriuose kaimeliuose išdžiūvo šuliniai ir nėra vandens, tačiau limonado svečiams visada atsiras. Esu tikra, kad tą dieną, kai gyvybė Žemėje baigsis, iš visų paskutinis joje pasiliks kolos buteliukas ir iš lipnaus rudo skysčio išplauks naujas pasaulis.”
Trumpai tariant, knyga mane nustebino. Tikėjausi terorizmo, kraujo ir skausmo kupinos istorijos, tačiau su malonumu skaičiau apie žmogų ir jo gyvenimą. Kas gali būti geriau, nei susimąstyti priverčianti literatūra. Gal todėl ji ir verta Suomijos Metų knygos apdovanojimo?
“Ir kiekvieną mielą dieną, kol atmintis dar nebus visai užgesusi, mąstysime, ką padarėme ne taip.”
Gero skaitymo
BOOK I TOOK 