Knygos viršelis šaukia: “Juokingiausia knyga, kokią esu skaičiusi!”, “Nerealiai gera knyga nuo pradžios iki pabaigos”, “Tiek juokiausi” ir t.t., ir pan. Šakės, galvojau va čia tai bus! Tikriausiai natūralu susilaukus vaiko pastebėti tokias knygas. Atsiversti ir nuo pirmo puslapio juoktis iš pažįstamų situacijų. Juokiausi… bet iš 349 puslapių tik 3 kartus… Manau, mažoka…
“Kai Volfgangas įkando kitam mažyliui, Altija nusijuokusi tarė: – Ak, dievuliau. Kaip jam smagu.”
Sakau, gal kažkas pasidarė mano humoro jausmui? Pasiskaičiau atsiliepimus internete. Jų nėra daug, bet ir tie giria šią knygą. Hm, na sorry, bet knyga manęs tikrai nesužavėjo.
Štai paauglystėje skaičiau “Bridžitos Džouns dienoraštį” ir negalėjau sustoti. Dievinau tas knygas ir buvo be galo gaila kai jas perskaičiau. Bridžita apskirai yra klasikinis neužmirštamas personažas. Mielai ėjau į naujausią šios istorijos ekranizaciją ir vėl juokiausi.
“Nežinau, ar Deizė suvalgė kiek nors tualetinio popieriaus, bet apkramtė ritinėlį kaip reikiant. Supanikavau, kaip tualetinis popierius paveiks jos virškinimą. Paskambinau mamai. – Tualetinis popierius? – perklausė ji. – Tu kramtydavai tėčio žvejybinius kabliukus, ir nieko neatsitiko, užaugai gyva ir sveika.”
Tad ši knyga labai labai primena Bridžitos istoriją, tačiau tik su vaiku ir žymiai žymiai prastesnė. Pagrindinė veikėja Džiuljeta augina dar kūdikį mergaitę Deizę. Kūdikio tėvas Nikas jai pasiperša, tačiau jų santykiai tikrai ne #couplegoals. Džiuljeta nepatenkinta savo svoriu ir išvaizda po nėštumo, santykiai su Niko mama toli gražu ne rožėmis kloti, bemiegės naktys dėl neaiškių dukrelės verksmų, pašnekesiai su draugėmis ir mama apie gyvenimo neteisybę ir pan. Atrodo, kad išlaužti juokingų situacijų tikrai bus nesunku, bet kaip neįdomu, taip neįdomu. Net nesinorėjo gilintis, kas bus toliau. Nors skaitant ir taip buvo aišku. Ir net mamos dienoraščiu šios knygos pavadinti negalėčiau, nes mamystės tema čia labai toli nuo pagrindinės.
Tad ištraukiau juokingiausias man citatas. Tiek ir gana 🙂
“Volfgangas be atvangos vis mėgino atimti iš bibliotekininkės pasakų knygą.
Iš pradžių moteris juokėsi. Paskui užvirė šiokios tokios grumtynės.
Galiausiai Volfgangas suleido bibliotekininkei į ranką savo tvirtą priekinį dantį, išsikovojo knygą ir niekas nesugebėjo jos iš mažylio atimti.
Altija neapsakomai didžiavosi sūnumi. – O jam netrūksta pasitikėjimo savimi, – pagyrė atžalą.”
Labanakt
BOOK I TOOK 