Esther Perel “Tarp kasdienybės ir geismo” – neišsemiama moterų ir vyrų tema

Kai žmonės visiškai supanašėja, geismą gesina ne artumo stoka, o jo perteklius.

 

Tie, kas skaito mano blog’ą pastebėjo, kad pastaruosius įrašus įvilkau į tam tikrą struktūrą – apie autorių, turinys/ struktūra, knygos vertinimas, citatos. Tačiau galiausiai supratau, kad pradėjau rašyti tam, kad perskaičiusi knygą išlaisvinčiau savo mintis, o kartais struktūriškai to daryti nesinori… Tad ir neversiu savęs, o grįšiu prie dienoraščio tipo rašymo 🙂 Labai tikiuosi, kad taip jums skaityti patinka ir įdomu 🙂 

 

Tad šį kartą apie knygą intriguojančiu pavadinimu ir dar labiau intriguojančia tema – ilgalaikiai santykiai ir aistra. Gal ir nebūčiau skaičiusi jos, jei ne puikiai žinoma autorė Esther Perel. Psichoterapeutė, Lenkijos žydų dukra užaugusi Belgijoje. Charizmatiška moteris žaviu prancūzišku akcentu visame pasaulyje puikiai žinoma dėl savo populiarių TED kalbų. Būtent taip apie ją sužinojau ir aš. Siūlau būtinai peržiūrėti TED įrašus, nes tikiu, kad ir jums ji patiks 😉

 

 

 

Kam patinka Oprah Winfrey, tiems bus įdomu sužinoti, kad Esther ji įtraukė į savo Supersoul: 100 vizionierių ir įtaką darančių lyderių sąrašą. Autorės temų laukas sukasi aplink poras, santykius, seksą ir neištikimybę. Žodžiu, pasi’Google’inus ją, galima rasti labai neblogos   medžiagos (autorės internetinis puslapis https://www.estherperel.com/ ).

 

Iš pirmo žvilgsnio knyga gali pasirodyti kažkas WOW! Kokia tema! Psichoanalitikų bei porų santykius nagrinėjančią literatūrą labai mėgstu. Kai domiesi savimi, moterų ir vyrų psichologija, tai nebūtina susidurti su problema, kad apie ją skaitytum. Gali žinoti kaip būna ir apie tai kalbėtis, diskutuoti su savo žmogumi ir tiesiog rasti temų pokalbiui.

 

Kaip ir priklauso psichoanalitikams, knygoje keliama labai daug klausimų, tačiau vienareikšmiškų atsakymų nėra. Autorė rašo apie porų intymumą ir aistros kurstymą, apie nuovargį ir apatiją, apie santykius susilaukus vaikų, apie fantazijas, apie baimes ir gėdos jausmą. Žinoma, labai daug problemų kyla iš vaikystės. Tačiau nemažai problemų sukeliame tiesiog nesikalbėdami tarpusavyje, neįvardindami savo lūkesčių arba tiesiog esame per daug pavargę ir pripratę vienas prie kito, kad dar pajėgtume kurstyti įsimylėjėlių aistras. Autorė viską pateikia per nagrinėjamų porų pavyzdžius. Gal vieni jums bus aktualus, gal kiti nelabai, tačiau apskritai knyga paskatina susimąstyti, kad su jumis esantis žmogus nėra jūsų nuosavybė. Dažnai įsivaizduojame, kad tas šalia ant sofos sėdintis žmogus jau tiek ilgai su jumis, kad ir negali būti kitaip. Bet būtent taip galvoti ir yra klaidinga. O gal net žalinga?

 

 

Kai kurios poros eina dar toliau – supainioja intymumą su kontrole, Apsimesdami rūpestingi, žmonės imasi detektyvo vaidmens ir apie partnerio gyvenimą nori sužinoti viską iki menkiausių smulkmenų. Ką valgei pietums? Kas skambino? Apie ką šnekėjotės? Toks tardymas užkerta kelią artumui; nereikšmingos smulkmenos painiojamos su nuodugnesniu pažinimu. Dažnai stebiuosi, kaip žmonėms, žinantiems vienam apie kito gyvenimą absoliučiai viską, pavyksta ištisus metus nesikalbėti prasmingomis temomis. Tiesą sakant, toks skaidrumas dažnai sunaikina bet kokį smalsumą. Tarsi nesibaigiantys klausimai būtų pakeitę nuoširdų prasmingesnį susidomėjimą.

 

 

Todėl Esther labai mėgsta neištikimybės temą. Gali net pasirodyti, kad ji propaguoja neištikimybę. Štai kartą yra pasakiusi: “Žmonės galvoja, kad aš esu prancūzė ir palaikau neištikimybę… Tai noriu pasakyti, kad NE, aš nesu prancūzė.” 😀 Jos manymu, kartais ne pats trečias asmuo poroje paskatina santykių renesansą, kiek galimybė jam atsirasti. Žmonių pavydas yra labai galingas ginklas. Tai, kad gali prarasti savo mylimą žmogų, gali būti geriausias kuras aistrai kurstyti.

 

 

Kai esame dviese, esame kartu. O porai rastis reikia trijų.

 

 

Taip pat atkreikiamas dėmesys į žmogaus vartotojiškumą. Čia jau jokios paslapties nėra. Tai atsispindi ir žmonių santykiuose. Dažnai pagalvoju, kad mes lietuviai dar labai puikiai tvarkomės su ilgalaikiais santykiais. Štai JAV studentai nebevertina ilgalaikių santykių, nes jie vargina! Štai taip! 😀 Tad kaip sakau, mes dar tokie “oldskūliniai”, tad turėtume dar labiau vertinti tą savo “savaime suprantamą” esantį šalia.

 

Žinoma, knygoje daug nagrinėjamų atvejų, susijusių su seksu ir aistra. Arba, tiksliau, nei vieno, nei kito nebūvimu poroje. Tačiau knygoje viskas nagrinėjama per santykį ir tikslingus klausimus. Jokių žaidimukų ar panašių patarimų. Autorė savo konsultavimo praktikos metu aprašo tam tikrus patarimus poroms, tačiau jie labai individualūs ir susiję su poros problemos ištakomis.

 

Galiausiai knygą buvo malonu skaityti, nes pritariu pagrindinei autorės minčiai – tam, kad santykiai būtų sveiki, kad aistra bei jausmai vienas kitam nedingtų, reikia gyventi kartu, tačiau puoselėti savo atskirą “aš”. Įkritimas į santykius labai greitai priverčia nuobodžiauti bent vieną iš partnerių. Pirminis jaudulys dingsta, lieka švelnumas, įprotis, buitis ir rutina. Tačiau kai lieki vienas kitam paslaptimi, kai žinai, kad tavo žmogus turi savo gyvenimą, tačiau kasdien vis renkasi tave, nori jį pažinti vėl ir vėl. Tad kas gali būti įdomiau santykiuosi?

 

 

Asmeninė erdvė turi ribas, kurias reikia gerbti. Tai fizinė, emocinė ir psichinė erdvė, priklausanti tik man. Nebūtina visko rodyti. Kiekvienas turėtų puoselėti slaptą sodą.

 

 

Kažkada galvojau, kad mano vyras man turi būti draugas, kambariokas, meilužis, vaikų tėvas, palaikytojas ir guodėjas, žodžiu, viskas viename. Čia gi mano vyras, o kaip kitaip? Tačiau ilgainiui supratau, kad geriausios draugės tam ir yra, kad pasidalintum tuo, apie ką vyrui ne visada reikia ar įdomu žinoti. Taip išsaugosi sveikas ribas tarp “žinau apie tave viską” ir neišblėstančio smalsumo.

 

 

Tad knygą išties rekomenduoju tiems, kurie mėgsta psichoanalitiką, moterų ir vyrų santykių temas, ir nori temų diskusijai. Jų čia tikrai yra.

 

 

Sutuoktiniams meilė siejasi ir su saugumu, ir su nuotykiu, o įsipareigojimas suteikia vieną prabangiausių gyvenimo dalykų – laiko. Santuoka – ne meilės saulėlydis, o jos aušra. Jie žino turintys daug laiko tarpusavio ryšiui stiprinti, eksperimentuoti ir net klysti. Supranta tarpusavio ryšį esant organišką tęstinį procesą, o ne įvykusį faktą. Tai drauge rašoma istorija, turinti daug skyrių, ir nė vienas iš partnerių nežino, kaip ji baigsis. Visada atsiranda kas nors, ko jie nėra išbandę ar vienas kitame atradę. Šiuolaikiniai santykiai yra prieštaringų troškimų – saugumo ir jaudulio, praktiškumo ir transcendentalumo , patogios meilės ir intensyvios aistros – rinkinys. Norime turėti viską ir su tuo pačiu žmogumi.

 

 

P.S. Neskaičiau angliško knygos varianto, tačiau lietuviškas vertimas tikrai galėtų būti geresnis. Ypač supaprastinus sakinius ir minčių raidą, nes man kiek “overload” informacijos vienoje pastraipoje. Visgi tai knyga plačiajai auditorijai.

Gero skaitymo