“Aš nežinau, ar yra toks dalykas, kurio moteris neištvertų. Kai kam atrodo, kad Dievas prakeikė moterų giminę. O yra priešingai. Jis mums davė jėgų viską ištverti.”
Viena tų knygų, kurios pas mane jau labai seniai. Nepamenu iš kur ją gavau, kur pirkau, kas dovanojo, gal turėjau visada? Dar prieš kokius gerus penkis ar daugiau metų bandžiau ją skaityti, bet taip ir palikau su skirtuku puslapiuose. Šį kartą nusprendžiau grįžti.
Modesto Ežerskio nuotrauka (žurnalas “Moteris”)
Pirmiausiai apie Jurgą. Dar jai gyvai esant neteko jos sutikti, bendrauti, bet ji man visada buvo raganiškai moteriška. Jos įvaizdis, balsas, darbai – viskas kūrė mistiškos moters paveikslą. Sakyčiau, kad gal net moters idealo paveikslą, nes laisva, drąsi, meniška, dvasinga, nestandartiška.
Jos skaitytas “Placebas” anksčiau buvo viena mėgstamiausių mano knygų (kaip tik dabar išleistas naujas šios knygos leidimas). Tad buvau labai pasiilgus kažko tokio Jurgiškai moteriško. Tad “Ragana ir lietus”…
“…kad niekada nieko nereikia prašyti. Neprašyti žmogaus, juo labiau – Dievo. Neprašyti nei išmaldos, nei paslaugos, nei daikto, nei paguodos, užuojautos, supratimo ar kokio kito jausmo. Šiukštu neprašyti meilės! Ir dar. Niekada nereikia laukti atpildo. Nei už gerus darbus, nei už patirtą sielvartą, nei už nuodėmes. Atpildo nesulauksi. Niekad. O nuo pat vaikystės visas mano gyvenimas yra ilgas atlygio laukimas. Buvau ligi kraštų sklidina naivaus tikėjimo, kad pasauly egzistuoja kažkoks metafizinis teisingumas. ”
Uf, kaip sunku sakyti, kad knyga nepatiko, nors taip patinka autorė. Bet skaityti teko per prievartą. Suprantu, gal tai, kad knyga išleista 1993 m. turi įtakos. Tai, kad rašyta atsižvelgiant į to meto visuomenę ir jos aktualijas. Juk pats kūrinys sulaukė tiek prieštaravimų, kad juo buvo prekiaujama intymių prekių parduotuvėse (pasirodo tais laikais tokių buvo 😀 ). Na bet kai pagalvoji, literatūra ilgaamžė, negali patikti ar nepatikti tik dėl metų.
Pati knyga tarsi kalba apie tris skirtingas veikėjas – šių laikų Viktoriją ir jos meilę kunigui, viduramžiais gyvenusią Marija Viktoriją ir šventąjį Povilą Paukštietį, bei Mariją ir jos meilę Jėzui Kristui. Uždrausta meilė, religija, visuomenės dogmos. Knyga primena filmo siužetą, kai tas pats veiksmas vyksta trimis skirtingais laikotarpiais. Veikėjus skiria amžiai, tačiau meilės kančios lieka laikui nepavaldžios.
Įdomiausia buvo skaityti apie šių laikų Viktoriją ir jos jausmus kunigui. Jų romanas, Viktorijos pokalbiai su psichoterapeute, įsimylėjusios moters kančios – kažkaip dar bandai ją suprasti. Visgi pati veikėja ilgainiui pradeda erzinti. Jos nenoras keistis, moters aukos vaidmuo mane “žudė”. Jeigu ji būtų mano draugė realiame gyvenime, tai norėčiau gerai papurtyti už pečių.
“- Klausyk. Aš atimu tau viltį. Bet kokią, net pačią menkiausią su manim susijusią viltį. Tu turi visą pasaulį su neribotomis jo galimybėmis, neišsemiama meilės potencija, kūrybos galia, su nesuskaičiuojamais tikėjimais, milijardais žmonių, neišmatuojamomis viltimis. Tik manęs jame nėra. Tu turi viską, įsiklausyk, viską, išskyrus mane. Tu turi patį svarbiausią – laisvę. Mane mylėdama buvai ją visai praradus. Tu išeisi pro mano namų duris į šiltą naktį ir pajausi, kad esi naujas, nuostabiai laisvas žmogus.”
Kitų dviejų Marijų istorijos man labiau priminė sapną nei tikrus įvykius, kurie kažkaip neįtikino. Gal šiai knygai suprasti reikia daugiau konteksto? Tačiau dabar remiuosi savo įspūdžiais ir likusiais jausmais, o jie tikrai sumišę. Knyga man tikrai nepatiko. Kažkaip net gaila. Lentynoje dar turiu jos knygą “Tibeto mandala”, kuri nemenkas iššūkis, tad pasiliksiu ją ateičiai. Tikiu, kad kitos jos knygos neleis nusivilti ir tai bus tiesiog vienas jos nelabai prilipusių kūrinių.
Labanakt
BOOK I TOOK 