“Jau kelintą kartą aiškiai suvokiau, kokia sąlygiška yra sąvoka “žmogus”.”
Dar viena Orwell’iška knyga mano literatūrinėje padangėje. Neslėpsiu, knyga patraukė savo pavadinimu… Maša… Taip mane vadina artimi žmonės, tad kaip gali nesmalsauti apie kokią Mašą čia rašo?
Tai ne pirmoji mano pažintis su Jaroslavu Melniku. Tačiau prieš tai buvusi buvo visiškai kitokia. Jo knyga “Paryžiaus dienoraštis” tiesiog saldainiukas – apie jo gyvenimo metus Paryžiuje, prancūzų gyvenimo būdą, požiūrį į daugelį dalykų ir panašumus (arba greičiau skirtumus) su mumis, lietuviais. Kai prieš keletą metų knygų mugėje išvydau parašus dalinantį rašytoją, suskubau prieiti, susipažinti ir įsigyti jo knygą “Maša, arba Postfašizmas”. Tačiau po jo paryžietiško lengvumo tikrai ne to tikėjausi.
“Kas pasirinko gyvenimą, tas neturi kvailioti ir vaidinti švarutėlio. Visais laikais žmonės gyveno eidami į kompromisus su savo vadinamąja “sąžine”, išsiugdydami tam tikrą kurtumo laipsnį, neleidžiantį išgirsti beprotiškų idealo riksmų. Žmonės skiriasi kompromiso ir kurtumo laipsniu, bet ne tuo, kad vieni gyvena be kompromisų ir “švariai”, o kiti “niekšiškai ir purvinai”. Gyventi be kompromisų – negalima. Be kompromisų galima tik mirti.”
“Maša, arba Postfašizmas” apibūdinama kaip meilės istorija. Ir taip, negali ginčytis, kad veiksmas sukasi aplink dviejų veikėjų likimą. Tačiau būtent, VEIKĖJŲ, nes žmogumi vieno iš jų nepavadinsi. Pagrindinis veikėjas, žurnalistas, gyvena kiek fantastinėje, sakyčiau utopinėje visuomenėje. Žmonės stebimi “sistemos”, o pasipriešinimas jai gali sužlugdyti tavo ramų ir niekam nekliūnantį gyvenimą. Bet kas labiausiai nustebino, tai knygoje žmonių auginami storai – tarsi žmogus, bet auginamas kaip naminis gyvulys. Maša ir yra viena iš jų. Pagrindinis veikėjas Mašai pradeda jausti šiltus jausmus ir net geismą, įžvelgti žmogiškumą jos akyse. Patiki, kad storai gali tapti žmonėmis. Tai paskatina bėgti nuo šalčiu alsuojančios santuokos, demotyvuojančios kasdienybės į naują, jaudinantį gyvenimą.
“Netrukus suliepsnojo pati tikriausia ugnis: pasodinau šalia Mašą, ji šildėsi ištiesusi rankas. Ant jos veido ribuliavo liepsnos atšvaitai, ir aš staiga suvokiau, kad esu laimingas: čia, toli kalnuose, virš bedugnės, drauge su ja…”
Įpusėjus šią knygą jaučiausi kiek keistai. Nėštumo metu norisi šviesesnės literatūros 🙂 Nemėgstu mesti nebaigtų knygų, nebent knyga apskritai pradeda smukdyti motyvaciją skaityti. Tačiau ši knyga nesmukdė, tiesiog pateikiamą fantastiką reikėjo “suvirškinti”. Dabar galiu pasakyti, kad knyga paliko gerą įspūdį, tačiau tikrai skaitinys ne kiekvienam. Po jos labai užsimaniau lengvesnio romano, kad atstatytų mano vidinę literatūrinę harmoniją 🙂
Taigi pabaigai, knygą rekomenduoju, jeigu patinka Orwell’as, kažkiek utopinė literatūra, nes knyga išties įdomi, nėra sunkiai skaitoma, tačiau specifinė ir lengvų romanų gerbėjams vargu ar patiks.
Labanakt
BOOK I TOOK 