Po sunkių romanų periodo (turiu omenyje “Vilniaus pokerį”, “Fuko švytuoklę”, “Maša, arba Postfašizmas”) siela šaukte šaukėsi kažko kito. Kažko gilaus, bet subtilaus. Kažko prasmingo, bet lengvai skaitomo.
Apie Mindaugo Kvietkausko esė rinkinį “Uosto fuga” sužinojau iš LRT kultūros kanalo laidos. Dabar nepamenu, kas tai per laida, bet labai sudomino interviu su autoriumi. Tai, kad dabartinėje Pamėnkalnio gatvėje buvo Uosto gatvė, kad viename iš puikiai žinomų namų gyveno Sofija Kymantaitė – Čiurlionienė, o netoliese buvo Česlovo Milošo namai, net būdama vilnietė niekada negirdėjau. Žinoma, nieks nekaltas, reikia labiau domėtis, bet tokie faktai labai sudomino atsiversti knygos puslapius ir sužinoti daugiau.
Jau beveik septyniasdešimt metų, kai Vilniaus adresų sąrašuose nebeliko nei Uosto g. 4, nei Uosto g. 10. Pokariu ši gatvė buvo pervadinta Petro Cvirkos gatve, o Nepriklausomybės metais – Pamėnkalnio. Senasis vardas po sovietmečio nebegrįžo – matyt, miesto tvarkdariams jis atrodė jau pernelyg alogiškas, niekur nevedantis. Be to, sprendimą nulėmė siekis kaip nors įtvirtinti archyvuose aptiktą lietuvišką gretimos kalvos pavadinimą – Velniakalnis, arba Pamėnkalnis. Velnio kalnas šiandieninės sostinės centre vis dėlto būtų akibrokštas, tad pasirinktas švelniau skambantis variantas, ir pro kalvagūbrį einanti gatvė pavirto pamėnų, pamėklių arba iliuzijų gatve.
Tikriausiai jau ne kartą minėjau, kad labai mėgstu literatūrą, straipsnius, kurie leidžia sužinoti daugiau. Štai šioje knygoje tikrai yra įdomių faktų apie Vilnių, įvairias miesto vietas, miestą kūrusį architektą Joną Kristupą Glaubicą, kuris, pasirodo, būdamas protestantas sukūrė nemažai Vilniaus miesto bažnyčių, tačiau dėl jo tikėjimo jėzuitai slėpė darbų autorystę.
Taip pat rašytojus, lietuvių kalbą, literatūrą, lietuviškumą. Ir viskas įvilkta į laisvą esė formatą, tad nesijauti, tarsi skaitydamas sausą kultūrinį straipsnį. Atvirkščiai, skaitosi lengvai, tarsi klausantis išties įdomaus žmogaus pasakojimų. Perskaičius daug dalykų norisi papasakoti kitam, tad knyga praturtina temomis ir faktais.
Nustatinėdami Glaubico bažnyčių autorystę, Drėma ir Lorentzas mėgdavo pasitelkti vieną jo stiliui būdingą motyvą. Tai du ant atbrailų sėdintys jauni angelai. Žymiausi tokie angelai Vilniuje – ant rytinio šv. Jonų bažnyčios frontono. Kas rytą jie pasitinka saulę, patekančią maždaug tarp Misionierių bokštų, kurių kiekvienas papuoštas į skirtingas pasaulio puses atsuktais keturiais žalvariniais laikrodžiais. Jeigu eidamas Pilies gatve ties šv. Jonais pakeli žvilgsnį, pamatai tų angelų iš viršaus nuleistas pėdas. Jos juodos – it basomis ilgai keliavusių piligrimų, prisėdusių pailsėti po savo cherubiniškų klajonių.
Štai vieną skyrių noriu net nufotografuoti, kad perskaitytumėte. Ši dalis mano mėgstamiausia. Ir pateikiu daugiau įdomių citatų iš knygos. Jos leis geriau susidaryti įspūdį apie tai, ką slepia šios knygos puslapiai.
—
Gyvenimas anaiptol neatrodo judantis paprastėjimo kryptimi, vadinasi, giliosios socialinės problemos taip ir nėra išspręstos. Nors kartais atrodo, kad sprendimai – pasiekiami ranka: gyventi be pertekliaus ir dominavimo troškimo, riboti vartotojišką aplinkos alinimą, technologijas pasitelkti ne savitikslei plėtrai, o darnai su pasauliu, laikytis socialinės atjautos, labiau atsiverti žemei ir menui. Tai būtų įmanoma, bet tam vis dar nesubręstama.
—
Šių metų pradžioje (pastaba: turima omenyje 2010 m.) Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas kartu su Švietimo ir mokslo ministerija šimtams mokyklų padovanojo lituanistinių knygų. Krizės metais, bibliotekoms neturint finansavimo, tai atrodė būsianti labai reikalinga dovana. Bet buvo mokyklų, kurios pasakė, kad norėtų dovanas grąžinti. Esą mokiniai jų vis tiek neskaitys, o jiems labiau reikėtų žurnalo Panelė prenumeratos. Žiūri į šitą “gyvenimo vaizdelį” ir matai žmones – net ne vaikus, o mokytojus, – kurie savai kultūrai nieko nebejaučia. Atrodo, kad jiems tas pats, kas bus su jų vaikų kultūringumu, lietuvybe, ką jie žinos ir galvos patys apie save. Kad tik išlaikytų egzaminus, įsikalę į privalomas žinias, kad tik įstotų, kad išvažiuotų, kad praturtėtų, kad tik…
—
Žymioji prancūzų filosofė Simone Weil savo knygoje L’Enracinement (Įsišaknijimas) rašė: “Būti įsišaknijus yra turbūt svarbiausias ir mažiausiai pripažintas žmogaus sielos poreikis. Kartu jis yra vienas iš tokių, kuriuos sunkiausia apibrėžti. Žmogus įgyja šaknis realiai, aktyviai ir natūraliai dalyvaudamas gyvenime bendruomenės, kurioje yra gyvais pavidalais išsaugoti praeities turtai ir reiškiasi saviti ateities lūkesčiai. […] Kiekvienai žmogiškai būtybei reikia daugeriopų šaknų. Jai reikia semti syvus savo moralinio, intelektualinio ir dvasinio gyvenimo visumai tarpininkaujant tai aplinkai, kurios natūralia dalimi jis yra.” Weil pabrėžia, kad viena didžiausių Vakarų modernybės ligų yra bešakniškumas, kurį sukelia karai ir kolonizacijos procesai arba pinigų ir ekonominio dominavimo galia. Kur tik įsiskverbia moderni ekonominė galia, ten jinai naikina žmogiškas šaknis, o sėkmės bei pelno troškimą paverčia vieninteliu gyvenimo motyvu. Anot Weil, ši galia naikina kitus subtilesnius interesus todėl, kad iš sąmonės reikalauja kur kas elementaresnių ir primityvesnių gebėjimų – viso labo mokėti apskaičiuoti.
—
“Labai nemėgstu perdėto susireikšminimo, – kartą man prasitarė Fiutas (pastaba: turima omenyje Aleksandrą Fiutą – visame pasaulyje žymų lenkų poezijos tyrėją), – nes gerai pažinojau tokius žmones, Nobelio laureatus, kurie iš tiesų šį tą reiškė. Išoriniam reikšmingumui jie paprastai abejingi, tačiau būnant šalia greitai paaiškėja, kad yra neprilygstami mąstymo turiniu.”
P. S. knyga išleista Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos, tad knygą pigiau galite įsigyti jų knygynėlyje K. Sirvydo g. 6 (kaina 8 eurai). Kaina bet kuriame kitame knygyne apie 11 – 12 eurų.
Gero skaitymo
BOOK I TOOK 