“Kaip kyla tasai slaptas noras, pačiam ligi kaklo lindint šūduose, visom išgalėm skandinti ir kitą, dar bandantį išsiropšti?”
Dar viena nelengva 524 puslapių knyga. Jau labai seniai norėjau perskaityti “Vilniaus pokerį”. Dėl to, kad plačiai nuskambėjusi, dėl to kad apie Vilnių. Na bent maniau, kad apie Vilnių…
“Grožis privalo būti ribotas, antraip jis neišvengiamai virsta blogiu.”
Autorius Ričardas Gavelis (1950–2002) – vienas ryškiausių postmodernizmo atstovų Lietuvoje. Prozininkas, dramaturgas, publicistas ir fizikas. Iš viso parašęs 13 literatūrinių kūrinių, R. Gavelis labiausiai nuskambėjo išleidęs romanus “Vilniaus pokeris” (1989 m.) bei “Vilniaus džiazas” (1993 m.).
Nuotraukos autorius nežinomas
1989 m. išleistas “Vilniaus pokeris” įvardintas kaip tikra bomba to meto literatūros padangėje. Skaitydama negalėjau patikėti, kad tai išties dar prieš Lietuvos nepriklausomybę išleista knyga. Žinoma, ir jos spausdinimas neapsiėjo be istorijų – to meto “Vagos leidyklos” vyr. redaktoriaus pavaduotojas Aleksandras Krasnovas buvo geras Ričardo draugas. Tikėdamas šiuo romanu, Aleksandras pasirūpino, kad romanas pasiektų spaustuvę nepatikrintas.
“…Kas yra žmogus, Vytai?
– Veidas ir lyties organai. Skirtis nuo kitų ir daugintis!”
Romanas sudarytas iš keturių dalių, kurių kiekvienoje vis kitas veikėjas – Vytautas Vargalis, Martynas Poška, Stefanija Monkevičiūtė, Gediminas Riauba – iš savo perspektyvos piešia tuos pačius įvykius. Visgi pagrindinis visų įvykių veikėjas yra bibliotekoje dirbantis Vytautas Vargalis, o jo kolegos tarsi stebėtojai pasakoja apie Vytautą bei jo gyvenimą.
Jeigu aprašydama Umberto Eco knygą “Fuko švytuoklė” rašiau, kad reikia pasiryžti į rankas paimti šią knygą, tai galiu tą patį pasakyti apie R. Gavelio romaną. Skaitant Vytauto Vargalio dalį, nejučia prisimeni George Orwell “1984-ieji”. Veikėjas nuolat jaučiasi stebimas sistemos “akies”, nepasitiki aplinka, įtarinėja kolegas šnipinėjimu, tad skaitant ir pačiam gali atsirasti lengvas paranojos jausmas.
“Jis kruopščiai ištyrė tarybinio piliečio kelią nuo vaikų darželio ligi universiteto baigimo ir matematiškai tiksliai įrodė, kad visur ir visada mokoma vien ryti gatavus teiginius, negyvus įvaizdžius ir bedvases konstrukcijas. Niekur nemokoma mąstyti. Nemokoma pačiam kurti įvaizdžius, rasti teiginius, dėlioti logines schemas. Nemokoma ieškoti tiesos, nemokoma abejoti. O baisiausia – nemokoma moralės ir žmogiškumo pagrindų. Žodžiu, auginami mėgdžiotojai, kalbančios papūgos, bedvasiai automatai – tik ne Homo sapiens.”
Antroje dalyje Martynas Poška tarsi viską sudėlioja į vietas. Rišlus tekstas, mintys, pradedi suprasti, kas ten vyko Vytauto Vargalio galvoje. Bet… Stefanija ir Gediminas viską nupasakoja dar kitaip, tad tenka tik susidėlioti savąją įvykių versiją. Aš savąją turiu.
Teko skaityti, kad šią knygą pirmaisiais nepriklausomybės metais, dalimis atspausdintą, pardavinėjo Gariūnuose. Hm, ir perskaičius supranti kodėl. Vietomis knyga lenkia “Penkiasdešimt pilkų atspalvių”. Atvira erotika šokiravo to meto knygos kritikus ir buvo pavadinta pornografija. Na taip, vietomis scenų subtiliomis išties nepavadinčiau…
LLTI rankraštyno nuotr.
“- Mes per daug kalbam, – sako ji. – Stengiamės būt pernelyg protingi… Kodėl negalime daryti tai, ko norisi, ir nesukt sau galvos? Kodėl žmogus taip nori pateisinti savo buvimą, kodėl negali tiesiog būti, ir tiek?”
Labiausiai mane, sakyčiau, net nuliūdino Vilniaus aprašymas. Jeigu maniau, kad knygoje bus nemažai svajingų, literatūriniais epitetais apipintų Vilniaus vaizdų, tai labai greitai teko tokias viltis padėti į šalį. Esu vilnietė ir šis miestas man turi savo aurą, tad taip norėjau tikrų, stiprių tekstų apie Vilnių. Deja, miestas knygoje pavaizduotas tarsi dar vienas veikėjas – niūrus, priešiškas, išduodantis. Na va, teks ditirambų Vilniui ieškoti kitose knygose.
“Vilniuje apskritai negalioja jokia logika. Jame nerasi neginčijamų atsakymų, absoliučių tiesų. Vilnius yra neribotų galimybių miestas. Vilniečiai sėda prie stalo ir gauna kortas, iš kurių nesudėstysi jokios pokerio figūros. O lošti vis vien reikia.”
Tačiau liūdesį dėl Vilniaus atsvėrė Martyno Poškos pamąstymai apie homo sovieticus ir homo lituanicus. Mintys vertos atskyros anekdotų knygos. Juokiausi balsu. Žodžiu, perliukų pamėtyta išties nemažai.
Knyga parašyta prieš beveik 30 metų, bet skaitai ir supranti, kad ne daug kas ir pasikeitė. Knyga lygiai taip pat galėjo būti parašyta prieš metus, du ar penkis – homo sovieticus, homo lituanicus, santykis su Rusija. Panašu, kad knyga išlaikė savo aktualumą.
“Kaip tat paaiškinti žmonijos sąrangą, visas pasaulio visuomenes, visas žmonių bendrijas, jų siekius ir egzistavimo būdus? Kaip paaiškinti, kad visur ir visada, kiek užmatai, vienas idiotas valdo tūkstantį protingų, o šie ramiai paklūsta? Iš kur kiekvienoje visuomenėje randasi pilka tylinčioji dauguma?”
Apibendrinus – knyga, kaip ir Umberto Eco “Fuko švytuoklė”, suglumino. Užverčiau paskutinį puslapį ir likau nesupratusi savo būsenos. Tačiau praėjus kuriam laikui užplūdo jausmas, kad knyga patiko. Labai džiaugiuosi pagaliau ją perskaičiusi ir praturtinusi save. Tad nebijantiems sunkių romanų REKOMENDUOJU pasipildyti savo skaitymo racioną.
“Tik praradusieji dvasią bauginasi vidinių pabaisų. Tik netekusieji atsvaros apsimeta, kad jų vidus grynas ir dailus. Išties didis tegali tapti, sujungęs savo dangų su savo pragaru. Visos gėrybės žmonėse tos pačios, o blogio karalija kiekviename vis kitokia.”
Gero skaitymo
BOOK I TOOK 