Uf, va čia tai knygutė. Užtaikiau, vadinasi. Ne veltui esu girdėjusi, kad ši knyga net turi savo skaitymo gidą. Tikrai ne kiekvienam. Ir tuoj pasakysiu kodėl.
Umberto Eco (1932 – 2016) – viena ryškiausių kultūros pasaulio asmenybių, italų rašytojas, semiotikas, medievistas (istorikas, tiriantis viduramžių istoriją), literatūros kritikas.
Autorius yra parašęs 6 romanus ir 28 filosofinius veikalus, tačiau labiausiai jį išpopuliarino romanai “Rožės vardas” (1980 m.) (1986 m. ši knyga ekranizuota tuo pačiu pavadinimu, o pagrindinį vaidmenį atlieka Seanas Connery) bei “Fuko švytuoklė” (1988 m.).
Įdomūs faktai apie autorių ir jo šeimą:
Pasirodo, kad pavardė Eco turi įdomią gimimo istoriją. Autoriaus senelis būdamas kūdikis buvo paliktas prie prieglaudos durų. Vienuoliai suteikė jam Eco pavardę, kuri sudarytą iš pirmųjų „Ex Caelis Oblatus“ raidžių ir reiškia „dangaus siųsta dovana“.
O meilę knygoms Umberto tikriausiai paveldėjo iš savo tėvo Giulio. Tėvas gyveno labai vargingai, todėl neturėjo galimybės pirkti knygų. Visgi jis sugalvojo išeitį – nuėjęs į krautuvėlę išsirinkdavo patinkančią knygą ir skaitydavo vietoje. Kai krautuvės savininkas tai pastebėdavo ir vaiką išvarydavo, jis tą pačią knygą susirasdavo kitoje krautuvėje ir tęsdavo kur pabaigęs.
“…ieškodamas ryšių, jų visada rasi, visur ir tarp visko, o pasaulis virsta tinklu, panašumų versme, kur viskas primena viską ir viskas viską paaiškina…”
Taigi, “Fuko švytuoklė”, kaip ir sakiau, knyga ne kiekvienam. Trys pagrindiniai veikėjai – nedidelėje leidykloje dirbantys intelektualai Belbas, Kazaubonas ir Diotalevis.
Pagrindinė knygos mintis – veikėjai, remdamiesi leidyklos autorių kūriniais bei istoriniais faktais, kuria Planą, kuris atskleis pasaulinį sąmokslą. Visa tai panašu į suaugusių berniukų žaidimą, tačiau viskas staiga tampa nebekontroliuojama ir nebejuokinga, o riba tarp realybės ir fantazijos išnyksta.
Atrodo, kad aprašymas nieko labai sudėtingo nežada, bet palauk, užtenka atsiversti pirmuosius puslapius. Prisipažinsiu, pirmą kartą skaitydama knygą pasijaučiau kvaila. Gerą trečdalį knygos nesupratau apie ką čia. Norėjau mesti į šalį, tačiau sulaikiau save. Vis prisimindavau Aidą Puklevičių, kuris man atrodo apsiskaitęs ir žingeidus žmogus. Galvojau, va, jau jis tai suprastų apie ką čia.
“Kiekvienas iš mūsų kartais yra kretinas, kvėša, kvailys ar beprotis. Normaliu galėtume laikyti tą, kuriam protingai atseikėta visų šių komponentų, šių idealiųjų tipų.”
Tamplieriai, masonai, rozenkreiceriai, Kabala, Sefirų medis, Fuko švytuoklė – dar ok, bet kai atsiranda fiziognozija, okultinė, statinė, dinaminė fizika, hermetinė zoologija, antropognozija ir t.t. ir pan., tai jau tampa įdomu… Girdėjau, kad kažkas šią knygą palygino su Dan Brown kūryba. Oj, tai net už pilvo susiėmus juokiuosi, nes šių autorių knygos, kaip liaudyje sakoma, net negulėjo šalia. Todėl tie, kurie su pasimėgavimu skaitė Dan Brown “Da Vinčio kodą” ar “Angelai ir demonai”, į rankas “Fuko švytuoklę” imkit gerai pagalvoję ar esat nusiteikę kur kas sudėtingesniam tekstui arba tiesiai šviesiai tariant “mindfuckui”.
Ir ką galiu pasakyti, 706 puslapių literatūrinį Dakarą įveikiau per savaitę ir galiu finalizuoti, kad knyga man PATIKO. Čia kaip su sudėtingu filmu ar spektakliu – peržiūri ir kilusios mintys bei emocijos neleidžia tau suprasti, patiko ar nepatiko. Tačiau atsikeli kita dieną ir supranti, kad, blemba, čia buvo geras.
“Kažkur skaičiau, kad paskutinę akimirką, kai gyvenimas, tas paviršių paviršius, pasidengia patirties pluta, jau žinai viską – paslaptį, galią ir šlovę, kodėl gimei, kodėl miršti ir kaip skirtingai viskas galėjo susiklostyti. Esi išmintingas. Tačiau didžiausia tos akimirkos išmintis yra žinojimas, jog viską sužinojai per vėlai. Viską supranti tada, kai nebėra ko suprasti.”
Tad mano rekomendacijos dar tik planuojantiems skaityti ir, tikiu, įveikti šį “velnią”:
- Nusiteikti ir skaityti šią knygą iš lėto. Kiekvienoje pastraipoje labai daug informacijos, istorinių faktų be konteksto, tad kartais ją reikia perskaityti keletą kartų.
- Šalia turėti telefoną ir pasigooglinti terminus, pasiskaityti apie minimus ordinus, judėjimus, pavardes. Skaitytojui informacija pateikiama kaip savaime suprantama, tad nepasigilinus ir atsiranda tas kvailumo jausmas.
- Perskaičius knygą ir užvertus paskutinį puslapį pagalvoji, kad būtų gerai ją perskaityti antrą kartą, nes viskas taptų kur kas aiškiau.
Tad palinkėsiu kantrybės skaitant…
Photography Robbie Fimmano/ Interview Magazine
BOOK I TOOK 
Seniai skaičiau šią knygą, bet jūsų įrašas atgaivino prisiminimus. Tikrai sunki knyga, verčianti smegenėles padirbėti, bet labai labai geras tekstas.
LikeLike