Hayden Herrera “Frida. Fridos Kahlo biografija”. Kur kas daugiau nei ryškūs antakiai.

“Jie manė, kad esu siurrealistė, bet aš nesu. Niekada netapiau sapnų. Tapiau savo tikrovę.”

 

Dar viena 2017-tais metais perskaityta knyga. Ir paskutinė. Toliau keliausim į 2018-tus.

Metus mano bibliotekoje gulėjusi Fridos Kahlo biografija. Kažkaip vis neprieidavau prie tų gan smulkiu šriftu parašytų 430 puslapių. Bet kai pagaliau paėmiau knygą į rankas, pajaučiau tikrą malonumą.

Biografijas ypač vertinu, nes tai vienas labiausiai įkvepiančių, motyvuojančių, akiratį praplečiančių bei lavinančių žanrų. Susipažįsti su Vinstono Čerčilio, Sergejaus Rachmaninovo, Eduardo Manė, Marinos Abromovič bei kitų išskirtinių asmenybių sprendimais, baimėmis, silpnybėmis ir pamatai, kad tai tie patys paprasti žmonės kaip ir tu, tik bijodami drįso veikti, nepasitikėdami savimi vis tiek žengti žingsnį į priekį.

Ne išimtis ir Fridos gyvenimas.

 

“Meksikietiškus apdarus vilkinti Frida buvo laikoma keistuole, o ji savo ruožtu atsimokėdavo toms matronoms iš Grosse Pointe už snobizmą įžūlumu ir tyčia stengdavosi šokiruoti aukštosios buržuazijos ponias. Pakviesta arbatos pas Henry Fordo seserį, karštai kalbėdavo apie komunizmą; katalikiškoje aplinkoje pašiepdavo bažnyčią. Grįžusi namo iš kviestinių pietų ar po arbatėlės gėrimo, surengto kokio nors aukštuomenės damų komiteto, krestelėdavo pečiais ir, norėdama atsigriebti už nykiai praleistą dieną, pradėdavo gyvai pasakoti, kaip vartojusi stiprius keiksmažodžius ir posakius, kaip antai “Man nusišikt ant jūsų!”, apsimesdama nežinanti ką jie reiškia. “Ko tik neišdarinėjau su tom senom bobom!” – kvatodavo patenkinta.”

 

Apie ją žinojau labai ne daug. Gal tik kelis populiariuosius faktus – meksikiečių dailininkė, ryškus kostiumas, išskirtinė antakių linija. Knyga padėjo sužinoti kur kas daugiau. Dabar kitaip žvelgiu į jos kūrybą bei plačiai nuskambėjusias citatas. Knyga man padėjo dar kartelį įsitikinti, kad gyvenime svarbu kontekstas, visa kame, nes be jo dažnai klaidingai suprantame situacijas, žmones, jų žodžius bei poelgius. Tarkime, Fridos citata: „Kojos, kam man jūsų reikia, kai skrydžiui aš turiu sparnus?“ Atrodo romantiškai, tiesa? Tačiau žinant, kad dailininkė šiuos žodžius ištarė sužinojusi, kad jai teks amputuoti koją, šiek tiek keičia citatos prasmę.

 

“Kaip autoportretai buvo priemonė, patvirtinanti jos buvimą, taip ir drabužiai leisdavo šiai silpnai, dažnai prikaustytai prie patalo moteriai pasijusti patrauklesnei ir pastebimesnei, ryškiai esančiai erdvėje kaip fizinis subjektas. Paradoksas, bet šie drabužiai buvo ir kaukė, ir rėmai. Savo vaizdu jie perteikdavo dėvėtojos tapatybę ir atitraukdavo jos pačios ir į ją žiūrinčiųjų dėmesį nuo vidinės gėlos. Frida sakė dėvinti juos iš “koketiškumo”. Ji norėjo paslėpti savo randus ir raišumą, įmantriu įpakavimu kompensuoti kūno trūkumus, irimo, nykimo ir mirtingumo jausmą. Prastėjant sveikatai, kaspinai, gėlės, papuošalai ir juostos darėsi vis spalvingesni, įmantresni. Tam tikra prasme Frida buvo tarsi meksikietiška pinata – trapus dirbinys, papuoštas juostelėmis ir raukinukais, prikimštas saldainių ir staigmenėlių, tačiau padarytas sudaužyti. Kaip vaikas užrištomis akimis užsimoja tvoti į tokį dirbinį šluotkočiu, taip ir gyvenimas be paliovos smūgiavo Fridai. Pinata šokčioja ir sukasi, bet tuoj suduš, todėl ryškus jos grožis atrodo dar graudesnis. Lygiai taip graudino ir Fridos puošmenos: kartu jos rodė, kaip labai ji myli gyvenimą ir kad pažįsta kančią bei mirtį. Bet nepasiduoda.”

 

Knygoje “nupieštas” visas Fridos gyvenimas. Didžiulę įtaką jai padaręs vokiečių kilmės tėvas, skatinęs daug skaityti ir lavintis. Mama, kuri rūpinosi, kad Frida, gulėdama ligos patale, galėtų tapyti. Skaudi ir visą Fridos gyvenimą pakeitusi avarija. Didžiulės gyvenimo meilės. Aistringai mylintis ir beprotišką skausmą keliantis vyras, garsusis dailininkas Diego Rivera bei visa jų istorija. Net baisu per daug atskleisti…

 

“Mylėdamas moterį, norėdavau ją įskaudinti tuo labiau, kuo stipriau ją mylėdavau, – rašė Rivera autobiografijoje. – Frida pati akivaizdžiausia šios bjaurios mano savybės auka.”

Besidomintiems Fridos kūryba, tai puikus šaltinis daugiau suprasti jos paveiksluose pateikiamą simbolių reikšmę. Tampa lengviau identifikuoti tuo metu jos gyvenime vykusius įvykius bei patirtus išgyvenimus. Labai įdomu suprasti, kodėl jos portretai staiga tampa vyriškesni ar persmelkti skausmo. Nuostabus savišvietos šaltinis, kuris per jos parodą puikiai pasitarnautų.

Las dos Fridas (Dvi Fridos) (1939)

 

“Tuo metu ji tapė pirmą didelį paveikslą, drobę, kuri vadinosi “Dvi Fridos”… Joje – du atvaizdai visu ūgiu. Vienas – tai Frida, kurią mylėjo Diego… Antroji Frida – tai moteris, kurios Diego nebemyli. Tad arterija nutrūksta.”

 

Kas man paliko didžiausią įspūdį? Tai, ką pajaučiau perskaičius ir menininkės Marinos Abramovič biografiją “Walk Through Walls”. Frida sudaro be galo stiprios, ekscentriškos, drąsios asmenybės įspūdį, ir, be abejonės, tai tiesa. Bet taip pat tu supranti, kad tik didžiuliai sunkumai užgrūdino šią moterį, tačiau nenumarino jos jautrios sielos, kuri labiausiai pasaulyje norėjo ne karjeros, o šeimos.

 

 

“Fridos požiūris į savo darbus nebuvo tik apsimetinėjimas – iš dalies toks buvo jos charakteris. Kad ir kaip būtų ja žavimasi, kad ir kaip būtų giriama, net vėliau, stingant pinigų, jai nerūpėjo karjera – niekada nesinėrė iš kailio dėl parodų, globėjų ar teigiamų kritikų atsiliepimų. Gailėdavo pirkėjo, nupirkusio jos paveikslą: “Už tokią kainą galėjo nusipirkti ką nors geresnio”…”

 

 

Daugiausiai nuostabos sukėlė tai, kad Frida buvo arši komunizmo gerbėja ir gynėja. Ideologiškai buvo kiek sunku skaityti apie jos prielankumą Stalinui, jo politikai ir jo šalininkams, tačiau stengiausi nesureikšminti ir labiau gilintis į jos asmenybę, kūrybą bei asmeninį gyvenimą. O dar kiek slaptų Fridos gyvenimo niuansų…

 

“Gėriau, nes norėjau paskandinti širdgėlas, bet tos nelemtosios išmoko plaukti, tad dabar mane vargina padorumas ir geras elgesys!”

 

Ką galiu pasakyti – puiki knyga, po kurios jaučiausi kaip po geros paskaitos. Biografijos yra jėga!

Labanakt…