Ilgai laukiau tos akimirkos, kai perskaitysiu šią knygą ir galėsiu pasidalinti įspūdžiais bei patirtais išgyvenimais. Ši knyga mano bibliotekoje atsirado labai mistiškai – užbėgau į Vilniaus Akropolio “Pegasą”, kad išleisčiau savo gimtadienio kuponus. Nežinojau, ko tiksliai noriu, tad tiesiog sklaidžiau knygų puslapius, prisėsdavau paskaityti ilgesnės pastraipos. Pamačiusi storą ir sunkią knygą “Du gyvenimai” neėmiau jos į rankas – nežinau, gal viršelis nepatiko, o gal “Obuolio” leidykla, nes nesu jos gerbėja. Bet paėjus kiek į šalį ta knyga tarsi šaukė: “Paimk mane”. Galiausiai pasiguglinau apie ją daugiau ir net nušvitau, nes aprašymas man labai patiko.
Pati autorė Konkordija Antarova (1886 – 1959) buvo rusų rašytoja, operos dainininkė. Minima, kad jos knyga buvo slapta perrašinėjama ir dalijama iš rankų į rankas kaip didžiausias sielas gydantis turtas. Ją perskaitęs jau nebegyvensi taip kaip gyvenai. JI transformuoja, apverčia vertybes aukštyn kojomis, arba tiesiog paverčia geresniu žmogumi. Rašoma, kad net iškilūs rusų medikai skirdavo šią knygą kaip papildomą terapinę priemonę.
Wow, tiesa? Kai toks aprašymas, tai negali nepirkti (pagarba tam/tai, kas sukūrė knygos aprašymą), nors kaina ir nemaža – beveik 26 euryčiai.
Knygos veikėjas vaikinukas Liovuška, kuris atvykęs pas savo mylimą vyresnįjį brolį papuola į kitą, visą jo gyvenimą keičiantį pasaulį. Nuo tada prasideda jo nuotykiai ir dvasinis kelias. Pradžioje griebiau šią knygą su didžiule motyvacija, juk tiek išgirta, tiek išliaupsinta. Ir išties, pradžia nepaprastai įtraukė, nes veiksmą keitė gilios mintys, o netikėtumas net išspausdavo prakaito lašą ant kaktos. Verčiau vis kitą puslapį ir gyvenau kartu su veikėju. Bet… kuo toliau, tuo labiau viskas kartojosi, o mano motyvacija pradėjo slopti. Ir pasakysiu kodėl.
Esu perskaičiusi nemažai knygų ir tikrai laikau save giliu žmogumi. Be galo mėgstu literatūrą, kuri susijusi su sielos reikalais. Gal nebūtinai tiesiogiai, bet perskaičius knygą noriu jausti, kad kažkas manyje sujudinta, kad privertė susimąstyti. To tikėjausi ir iš šios knygos, bet ji, nepabijosiu to žodžio, pasirodė man kiek primityvoka pasaka. Nuolatinės kalbos apie gėrį ir blogį, bei visų negalavimų numalšinimas homeopatinėmis tabletėmis man net kiek kėlė juoką. Siaubas, net pasijaučiau, kad gal aš per primityvi šiai knygai, gal kažko nesuprantu, jeigu manęs nepaliečia? Bet tada nuraminu save, kad kiekvieną žmogų ši knyga pasiekia skirtingu laikotarpiu, su skirtinga patirtimi gyvenime, skirtingų perskaitytų knygų bagažu.
Yra dar viena labai žmonių liaupsinama knyga Laurent Gounelle “Dievas visada keliauja incognito”. Skaitant “Du gyvenimai” iškart prisiminiau ją. Knyga topų viršūnėse, Instagrame būtinai pamatysi nufotkinta ant kelių su kavos puodeliu ir užrašu “Mėgaujuosi laisva minute”, o iš tikro yra visiška primityvumo viršunė. Net gaila žmogaus, kuris “laisvą minutę” šitaip paleidžia vėjais.
Žodžiu, sorry, kas laukė nuomonės apie šią knygą ir nesitikėjo tokios, bet kaip ir sakiau, kiekviena knyga pasiekia žmogų tada, kada reikia, gal kitiems ši knyga bus keičianti gyvenimą, bet man ne 🙂
Linkėjimai
BOOK I TOOK 